Žinomas britų keliautojas, rašytojas ir archeologas mėgėjas Frederikas Albertas Mičelas Hedžas (F. A. Mitchell Hedges) 1924 metais atvyko į Jukatano pusiasalį Meksikos įlankoje. Jis ieškojo legendinės Atlantidos palikuonių pėdsakų. Klajodamas po šio pusiasalio pietinės dalies džiungles, netikėtai aptiko tankiu mišku apaugusius ir lianomis apipintus senovinio majų miesto griuvėsius.
A. Mičelas buvo ne profesionalas, be to, neturėjo tiek pinigų, kad galėtų samdyti darbininkus iškirsti džiunglių augalijai dideliame plote. Nebuvo ir jokios technikos tokiam darbui bei pinigų pasikviesti archeologams profesionalams. Su keliais pagalbininkais jis džiungles padegė. Kai išdegė apie 33 hektarai džiunglių, A. Mičelas, netekęs amo, stovėjo ir žiūrėjo į didingas šventyklas bei kitus pastatus. Stebino buvusio miesto dydis. Išlikusiuose amfiteatro griuvėsiuose kitados galėjo tilpti maždaug 10 000 žiūrovų. Tą miestą jis pavadino Lubantunu (Lubaantun) – „Mirusių akmenų miestu“. Ką daryti toliau? Išvyko ieškoti pinigų. Bet paieškos sekėsi nekaip.
Po trejų metų, 1927-ųjų metų balandį, A. Mičelas vėl pasirodė Lubantune. Drauge atsivežė septyniolikmetę įdukrą Aną, kuri padėjo jam kasinėti. Kartą, būdama prie šventyklos griuvėsiuose stūksančio akmeninių blokų altoriaus, ji pastebėjo kaitrios vidurdienio saulės blyksnį stiklo šukėje. Priėjusią arčiau Aną apakino didelio iškilaus stiklo atspindys. Pakrapščiusi tariamą šukę, savo nuostabai, atkasė stiklinę žmogaus kaukolę, be galo skaidrią, kuriai trūko tik apatinio žandikaulio. Po kiek laiko visiškai netoli kaukolės radimo vietos buvo aptiktas ir žandikaulis. Jis sklandžiai tiko kaukolei ir tartum ant guolių ar lankstų švelniai judėjo nuo menkiausio prisilietimo ar vėjo dvelktelėjimo. Kaukolė svėrė 5,1 kg ir buvo 125,4×203,4 mm dydžio. Ana pasakojo, jog kaukolę ji su tėvu nuo darbininkų paslėpė savo palapinėje.
Jau pirmą naktį sapnavusi senovės indėnų gyvenimo vaizdus. Ana nelaikė to kaukolės įtaka, o manė, jog susapnavo veikiama emocijų. Bet sapnai kartojosi, mergina matė vaizdus ir įvykius, apie kuriuos pasakodama stebino istorikus. Prasidėjus karui, A. Mičelui ėmė trūkti pinigų ir jis kaukolę užstatė antikvariate, o 1943 metais Londono aukcione už 400 svarų ją vėl išpirko. Iki to meto kaukolės istorija tebuvo tik A. Mičelo šeimos pasakojimai. Bet pirkimą aukcione patvirtina oficialus dokumentas. Tada ir pasklido žinia apie kaukolę; paaiškėjo, kad ji nėra vienintelė. Imta plačiau domėtis.
Tarp majų palikuonių sklando legendos, kad neatmenamais laikais trylika krištolo kaukolių žmonėms padovanojo dievai. Tas skaičius siejamas su Saulės sistemos dangaus kūnų skaičiumi. Kaukolės saugotos skirtingose vietose ir už jas buvo atsakingi vyriausieji žyniai bei specialiai išmokyti majų kariai. Per tam tikras apeigas naudodamiesi visomis kaukolėmis vienu metu žyniai galėdavę sužinoti praeitį, dabartį ir ateitį.
Daugiausia krištolo kaukolių aptikta actekų, inkų ir majų žemėse Centrinėje Amerikoje – Meksikoje, Gvatemaloje, taip pat Brazilijoje, JAV, Prancūzijoje, Tibete ir net Mongolijoje. Didžioji jų dalis dabar saugoma muziejuose arba privačiose kolekcijose. Jų suskaičiuota jau daugiau kaip trylika. Vadinasi, yra visiškai nesenų klastočių. Tyrimais jau nustatyta, jog dalis jų pagaminta, matyt, XX amžiuje. Dauguma skaidrios, dalis matinės, o Japonijoje saugoma iš brangakmeniu laikomo vientiso ametisto – violetinio atspalvio krištolo kaukolė.
Apie krištolo kaukoles yra daug įvairių pasakojimų. Vadinamąją Paryžiaus kaukolę 1880 metais iš Meksikos atvežė kariškiai. „Majų kaukolė“ 1889 metais rasta Meksikoje, o ametisto kaukolė 1900 metais aptikta Gvatemalos ir Meksikos pasienyje. Vadinamoji „Rouz“ kaukolė, rasta Hondūro ir Gvatemalos pasienyje, yra skaidri ir labai panaši į dabar jau Mičelo vardu vadinamą, taip pat su nuimamu žandikauliu. Žinomas kristalų ekspertas Nikas Nocerino, norėdamas išsiaiškinti tų kaukolių amžių, rado Meksikoje majų palikuonį žynį, kuris prisipažino pardavęs ametisto kaukolę nes jam labai reikėjo pinigų.
1943 metais Brazilijos policija sulaikė nacistinės Vokietijos agentus, bandžiusius iš muziejaus pagrobti krištolo kaukolę. Tai buvo Anenerbės slaptos organizacijos agentai. Hitlerininkai tikėjosi krištolo kaukole, kaip ir su Šv. Gralio taure, pasiekti persilaužimą kare.
Neseniai Vokietijos spaudoje paskelbtoje žinutėje rašoma, jog Bavarijoje darant remontą sename name ardant stogo sija rasta krištolo kaukolė ir trisdešimt penkios brangenybės. Tame name Antrojo pasaulinio karo metu gyveno aukštas SS karininkas. Tyrinėtojai mano, kad kaukolė paslėpta 1945 metais baigiantis karui ir galėjo priklausyti SS šefui H. Himleriui. Rastoji kaukolė labai panaši į tas, kurios įvairiu laiku buvo rastos Lotynų Amerikoje.
Tačiau kyla pagrįstas klausimas, kodėl iš visų žinomų krištolo kaukolių didžiausias dėmesys skiriamas vadinamajai Mitčelo kaukolei. Visų pirma todėl, jog ji kaip nė viena kita anatomiškais parametrais ir forma labiausiai atitinka jaunos moters kaukolę. Antra, yra fantastiškai skaidri ir stebina ne nušlifavimu, o neįtikimu nupoliravimu. Skeptikai kaltino A. Mičelą apgavyste. Esą jis kaukolę rado ne Jukatane, o įsigijo Londono aukcione. Taip, tikrai yra dokumentas, kad kaukolė išpirkta aukcione. Žinoma, jog A. Mičelas tikrai atrado majų miestą ir 1924 bei 1927 metais ten vykdė kasinėjimus, o kaukolę, jo žodžiais, pradžioje slėpęs kaip simbolį tiems laikams prisiminti. Jo įdukra Ana Mičel ilgą gyvenimo tarpsnį važinėjo po pasaulį, demonstravo kaukolę ir pasakojo, kaip ji buvo rasta. Priesaika patvirtino pati tą kaukolę aptikusi Jukatane. Mirė moteris 2007 metais, o kaukolę paliko Bilui Homanui, kuris Aną globojo senatvėje ir pas kurį ji gyveno Čestertone, Indianos valstijoje, JAV.
Bet svarbu ne tai, ar A. Mičelo ir jo įdukros Anos pasakojama krištolo kaukolės radimo istorija yra teisybė. Daug svarbiau, ar ši kaukolė tikrai iš Meksikos, koks jos amžius ir kokios savybės bei paskirtis. Kaukolė pagaminta iš 3-4 kristalų suaugusio vientiso be galo skaidraus kalnų krištolo – kvarco gabalo. Bet tokio krištolo iki šiol Meksikoje nerasta. Kristalinis kvarcas yra labai kietas ir trapus. Mineralų kietumo skalėje jis eina po deimanto, korundo ir topazo. Apdoroti jį labai sunku, nes pjaunamas trūkinėja. Jį galima šlifuoti ar rėžti tik išilgai augimo ašių.
Tiek vargta, tiek versta… Bet, deja, visa tai – eilinis melas, pasitelkiant falsifikatą.