Amžinojo variklio kūrimas

Amžinojo variklio idėja negimė tuščioje vietoje. Žmogaus galvoje ji kilo stebint gamtos reiškinius. Saulės patekėjimas ir nusileidimas, dienos ir nakties kaita, šilumos ir šalčio periodai, potvyniai ir atoslūgiai, upių tėkmė ir debesų susiformavimas – visi šie reiškiniai tarsi liudijo, kad egzistuoja kažkoks neišsenkantis energijos šaltinis.

Susidomėjimas amžinuoju varikliu tarsi magnetas traukė avantiūristus ir apgavikus, norinčius iš to pasipelnyti. 1812-ųjų metų pabaigoje Filadelfijoje žmogus, pasivadinęs Čarlzu Redheferiu ir prisistatinėjęs išradėju, paskelbė, kad jam pavyko sukurti sėkmingai veikiantį „amžinąjį variklį“. Jis išsinuomojo namą miesto pakraštyje ir viename kambaryje patalpino savo prietaisą. Po to prasidėjo reklaminė kompanija – skelbimų klijavimas ant stulpų, namų sienų. Visi norintys buvo kviečiami savo akimis pamatyti kaip veikia stebuklingoji mašina. Bilietas kainavo 5 dolerius – tiems laikams tai buvo gana didelė suma. Tiesa, vaikai ir moterys buvo įleidžiami nemokamai.

Prieš porą šimtmečių susidomėjimas tokio pobūdžio sensacijomis buvo didžiulis, tad prie kuklaus namelio miesto pakraštyje nusidriekdavo nemažos eilės norinčiųjų pamatyti stebuklą. Pinigai tiesiog plaukė į sumanaus verslininko kišenę.

Koks gi reginys buvo siūlomas smalsiems Filadelfijos gyventojams? Lankytojai, įėję į namą ir perėję ilgu koridoriumi, atsidurdavo prie užrakintų galinio kambario durų. Šiose duryse buvo įtaisytas grotuotas langelis, per kurį lankytojai galėjo pamatyti „amžinąjį variklį“, kurio mechanizmas iš tiesų dirbo be jokio sustojimo. Nebuvo matyti jokio išorinio prievado, kuris galėjo perduoti energiją įtaisui.

Pats aparatas kažkiek priminė lovą su baldakimu, tik sumažintą. Masyvaus pagrindo kampuose buvo iškilę keturi stulpeliai, kuriuos iš viršaus jungė perdengimas. „Amžinojo variklio“ mechanizmas buvo patalpintas viduje, tarp stulpelių. Jo pagrindinė dalis buvo plokščias diskas su dantytais kraštais. Būtent šis diskas ir sukosi nepaaiškinamu būdu, savo judesį perduodamas su juo sujungtam krumpliaračiui. Pastarasis buvo uždėtas ant vertikalios ašies, kuri, savo ruožtu, galėjo perduoti judesį kitam mechanizmui ir taip atlikti naudingą darbą, paimdama energiją „iš niekur“.

Sukrėsti lankytojai ilgai stovėdavo prie langelio, buvo tokių, kurie lankėsi ne vieną kartą, skirtingu laiku. Aparatas be sutrikimų veikdavo nuo įstaigos atidarymo momento iki pat to laiko, kai išeidavo paskutinis lankytojas. Žiūrovams buvo teigiama, kad mechanizmas nesustodavo netgi naktį. Argi tai neliudijo apie paslaptingų gamtos jėgų pažabojimą?!

Sėkmės paskatintas misteris Redheferis kreipėsi į miesto valdžią, prašydamas finansinės pagalbos, kad galėtų toliau tęsti darbus ir tobulinti „amžiaus atradimą“. Miesto valdžia į šį prašymą pažiūrėjo gana palankiai. Buvo suburta komisija, kuri turėjo susipažinti su projektu ir padaryti išvadas apie galimybes jį realizuoti. Tačiau Redheferis, remdamasis savo autorinėmis teisėmis, ekspertų toliau grotuoto langelio neleido. Galite stebėti, kiek norite, tačiau per atstumą!

Kas žino, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu vienas komisijos narys nebūtų su savimi pasiėmęs sūnaus, kuris domėjosi technika, o ypač – mechanika. Pastabus berniukas atkreipė dėmesį į keistą nuo trinties nusipoliravusių disko dantų ir krumpliaračio būseną. Tik berniuko pastebėta ypatybė rodė, kad ne diskas suka krumpliaratį, o atvirkščiai. Kitais žodžiais tariant, krumpliaratis turėjo kažkokį gudrų paslėptą prievadą, kuris ir aprūpino energija „amžinąjį variklį“. Tačiau kaip patikrinti savo abejones, jei negalima prieiti prie pačio mechanizmo?

Berniukas apie savo abejones papasakojo tėvui, o šis, savo ruožtu, perpasakojo savo draugui, garsiam inžinieriui ir eksperimentatoriui Aižai Liukensui. Jie abu, apsvarstę problemą, sugalvojo būdą, kuris turėjo demaskuoti šarlataną ir lengvų pinigų mėgėją, kokiu, reikia patvirtinti, ir buvo misteris Redheferis.

Alternatyvus variantas

Po kiek laiko Liukensas sukūrė įrenginį, kuris buvo analogiškas Redheferio sukurtajam, tik dar įspūdingesnis. Ant plokščio disko buvo įtaisyti du žaisliniai vagonėliai, kurie be jokio sustojimo pirmyn ir atgal pasvirusia plokštuma vežiojo nedidelius krovinius. Efektas buvo stulbinamas!

„Amžinojo variklio“ paslaptis buvo masyvus pagrindas, kuris tik iš pažiūros atrodė vientisas. Jo viduje buvo paslėptas gana galingas laikrodinis mechanizmas, kuris ir versdavo be sustojimo judėti žaislinius vagonėlius.

Visas aparatas buvo uždengtas stikliniu gaubtu, kuris sudarė įspūdį, kad nėra jokio poveikio įrenginio darbui iš išorės. Bet būtent šiame gaubte ir buvo dar viena paslaptis. Ant gaubto buvo pritvirtinti keturi poliruoti rutuliukai – tarsi dėl grožio. Vienas iš jų buvo užvedimo raktas laikrodiniam mechanizmui. Kiekvieną dieną tarnautojas, kuris nuvalydavo dulkes nuo gaubto ir rutuliukų, nepastebimai prisukdavo laikrodinį mechanizmą. Paprastiems žiūrovams susidarydavo įspūdis, kad „amžinasis variklis“ dirba visą parą pats savaime.

Į pirmąją savo aparato demonstraciją Liukensas ir jo draugas pakvietė ir „išradėją“ Čarlzą Redheferį. Šis visais būdais stengėsi įminti „konkuruojančio“ aparato veikimo principą, bet veltui. Galiausiai, netekęs kantrybės, jis slapta pasiūlė autoriui parduoti įrenginio paslaptį už apvalią sumą. Jo sumišimas tik pralinksmino Liukensą. Miestiečių akyse Redheferis buvo pažemintas. Jam neliko nieko kito, kaip tik skubiai palikti Filadelfiją. Jis persikėlė į Niujorką, kur apie jį nieko nebuvo žinoma.

Gėdingas pabėgimas

Niujorke Redheferis veikė pagal jau išbandytą schemą – išsinuomojo namą priemiestyje, jame įrengė savo „stebuklingą“ aparatą, tik jau kitą modelį, ir vėl ėmė reklamuoti savo „išradimą“. Reikia pasakyti, kad jam pavyko sukelti tam tikrą aplinkinių rajonų gyventojų ažiotažą. Publika tiesiog plaukė pasižiūrėti iki tol nematyto reginio, prie namo kiekvieną dieną būriuodavosi nemaža minia. Šarlatanas trynė rankas, nujausdamas didžiulį pelną.

Deja, likimas ir šį kartą buvo nepalankus Redheferiui, suvesdamas jį su tikru profesionaliu išradėju. Šį kartą kaukę nuo apsimetėlio veido nuplėšė pirmojo pasaulyje ratinio garlaivio sukūrėjas Robertas Fultonas. Paprastai jis nesilankydavo tokio pobūdžio renginiuose, tik tą dieną pasidavė savo draugų įkalbinėjimams. Atidžiai įsižiūrėjęs į „amžinojo variklio“ veikimą, Fultonas atkreipė dėmesį, kad diskas juda nevienodu greičiu bei kinta mechanizmo išskiriamo garso lygis. Tai galėjo reikšti tik viena – kažkur kitoje patalpoje yra prievadas, užvedamas rankenėle, kuris ir perduoda judesį diskui.

Fultonas visiems dalyvaujantiems girdint Redheferį apkaltino akių dūmimu. Šis griežtai užprotestavo, prasidėjo karštas ginčas. Palaikomas visų tuo metu name buvusių žiūrovų, Fultonas priėjo prie sienos ir ėmė plėšti plonas medines lenteles, kurios dengė plyšį tarp sienos ir aparato korpuso.

Buvo aptiktas plonas it styga diržinis prievadas, kuris ėjo kažkur per sieną. Nebuvo sunku nustatyti, kad diržas driekiasi aukštyn į namo palėpę. Robertas Fultonas, o paskui jį ir visa minia, ryžtingai patraukė į palėpę.

Ten sėdėjo įspūdinga barzda apaugęs senas vyras ir suko prievado rankenėlę. Tai ir buvo „nemokamos energijos“ šaltinis. Minia, kuri pasijuto taip primityviai apgauta, įniršo. Iš „stebuklingo aparato“ liko tik apgailėtina šiukšlių krūva. Kilusioje sumaištyje Redheferiui pavyko paslapčia pabėgti. Daugiau apie šį nevykėlį išradėją niekas negirdėjo.

O Aizos Liukenso sukurtą „amžinąjį variklį“ galima pamatyti ir šiandien – jis yra saugomas Franklino instituto muziejuje Filadelfijoje.

Komentuok su Facebook paskyra: