Visatos pabaiga

Šiandien žmonija žino, kad žvaigždės įsižiebia ir užgęsta. Mūsų Saulė taip pat kada nors užges. Reikia tikėtis, kad tuo metu žmonija bus pasiekusi tokį mokslinio ir techninio išsivystymo lygį, kuris leis nukeliauti prie kitos žvaigždės. Tačiau gali būti taip, kad persikraustymas bus beprasmis. Ar Visata amžina? Kada baigsis jos amžius? Šie klausimai neduoda ramybės šiandienos astrofizikams.

Norint sužinoti, kaip viskas baigsis, reikia suprasti, kaip viskas prasidėjo. 1929-ais metais amerikiečių astronomas Edvinas Hablas (Edwin Hubble), stebėdamas dangų pro patį galingiausią to meto teleskopą, padarė sensacingą atradimą – Visata plečiasi. Hablo atradimas leido padaryti nepaprastas išvadas. Anksčiau Visata buvo laikoma kaip amžina, statinė ir nekintanti erdvė. Dabar paaiškėjo, kad ši erdvė plečiasi. Tai reiškia, kad kažkada Visata turėjo ataskaitos tašką.

Taip gimė Didžiojo sprogimo teorija, kuri šiuo metu yra vyraujanti. Ji teigia, kad Visata užgimė iš taško, kuris buvo mažesnis už atomą. Erdvės ir materijos kūrimas vyksta ir šiandien. Tačiau kada šis procesas baigsis?

Gali būti, kad Visatos istorija baigsis su Didžiuoju susitraukimu. Einšteinas manė, kad kosmose yra žymiai daugiau materijos, nei mes galime pamatyti. Šią tamsiąją materiją dažnai pavadina kosmoso klijais. Dalis šios materijos yra juodosiose skylėse, į kurias pavirsta žvaigždės savo egzistavimo pabaigoje. Gal šios juodosios skylės, į save traukiančios viską, kas prie jų priartėja, sukels Visatos žlugimą? Ar laiko pabaigoje gravitacija į milžinišką juodąją skylę sutrauks visą materiją? Tada vietoje didžiulės Visatos liks tik singuliarumas. Nuo jo prasidėjo Visatos egzistavimas, į jį ir sugrįš.

Tačiau mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad egzistuoja tokia energijos forma, kuri pavadinta tamsiąja energija, sulaikanti Visatą nuo susitraukimo. Specialistai, stebėdami Visatą per teleskopus, bando paskaičiuoti plėtimosi greitį. Stebėdami galaktikų nutolimą vienos nuo kitos, jiems pavyko nustatyti, kad šis greitis visą laiką didėja. Tamsioji energija atstumia galaktikas vieną nuo kitos ir veikia prieš gravitacijos jėgas. Jei nebūtų šios energijos, dėl gravitacijos jėgos poveikio Visatos plėtimasis sustotų, o vėliau ji pati susitrauktų į tašką. Tačiau Visatos plėtimasis tęsiasi. Tai reiškia, kad tamsioji energija stipresnė už tamsiąją materiją.

Astrofizikai paskaičiavo, kad maždaug prieš 7 milijardus metų gravitacija ir tamsioji energija sudarė pusiausvyrą. Tačiau Visata plėtėsi, jos tankis mažėjo, tamsiosios energijos jėga didėjo. Nuo to laiko ji ėmė dominuoti prieš gravitacijos jėgas. Dabar mokslininkai bando suprasti, ar šis procesas kada nors baigsis.

Visatos istorija – tai iš esmės kova tarp tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos. Sukurta Didžiojo susitraukimo teorija paremta prielaida, kad tamsioji materija dominuoja. Tačiau, panašu, kad tai nėra tiesa. Jei dominuos tamsiosios energijos jėga, tai Visatos laukia įspūdinga pabaiga. Iš pradžių subyrės galaktikos, po to žvaigždės, planetos, o galiausiai subyrės ir atomai. Sąlygiškai tai galima pavadinti Didžiuoju subyrėjimu. Kol kas mokslininkams nepavyko paskaičiuoti Visatos plėtimosi greičio. Tačiau egzistuoja tam tikra ribinė reikšmė, kurią plėtimosi greičiui viršijus, procesas taps negrįžtamas. Tada Visata paprasčiausiai subyrės.

Jei mes galėtume šį procesą stebėti iš Žemės, matytumėm, kaip prie mūsų artėja absoliučios tamsos siena. Užgestų visos žvaigždės, tamsa apgaubtų mūsų planetą. Tačiau toli gražu dar ne viskas aišku. Stebėjimai, atlikti kosminiu teleskopu „Hubble“ rodo, kad yra įmanomas kitas Visatos žlugimo variantas. Gali būti, kad Visata ir toliau plėsis, tačiau plėtimosi greitis mažės. Visata plėsis amžinai, kol galiausiai paprasčiausiai sušals. Ši teorija buvo pavadinta Didžiuoju šalčiu. Ji teigia, kad branduolinės jėgos nusilps, žvaigždės užges, Visata palaipsniui atvės, žus ir pavirs tuščia vieta.

Teleskopas „Hubble“ turi padėti nustatyti tamsiosios materijos kiekį kosmose. Tik ši materija gali atsverti tamsiąją energiją ir sulėtinti Visatos plėtimąsi. Teleskopo pagalba gautose nuotraukose mokslininkai bando išsiaiškinti tamsiosios materijos paplitimą Visatoje. Šį uždavinį išspręsti padeda ir į Saulės sistemos pakraščius leidžiami zondai. Kaip pavyzdys gali būti paminėta NASA paleistas Vilkinsono zondas. Jis tyrinėja reliktinį elektromagnetinį spinduliavimą, likusį po Didžiojo sprogimo. Zondų pagalba atlikti tyrimai parodė, kad tamsioji energija vis tik dominuoja.

Taigi, galas neišvengiamas. Mūsų laukia arba Didysis subyrėjimas, arba Didysis šaltis. Tuo metu, kai kova tarp tamsiosios energijos ir tamsiosios materijos bus nulemta, Žemė bus ištuštėjusi, Saulė užgesusi, netgi nebebus Paukščių Tako. Guodžia tik tai, kad ši pabaiga bus dar labai negreitai – po daugybės milijardų metų.

Komentuok su Facebook paskyra: