Kai 1727-ųjų gegužę mirė Paryžiaus diakonas Fransua Paryžietis, į jo laidotuves susirinko minios žmonių. Susirinkusieji buvo apimti sielvarto, mat Fransua tebuvo 37-eri. Buvo kalbama, kad jis turėjęs gydomųjų galių. Sielvartaujanti minia palydėjo karstą iki mažos Sen Medaro bažnytėlės, kur jis buvo pašarvotas už didžiojo altoriaus. Išsirikiavę vorele susirinkusieji ėjo pro mirusįjį reikšdami jam pagarbą ir meilę.
Padedamas savo tėvo prie karsto prišlubavo raišas berniukas. Vos tik jiedu pažvelgė į ramų gulinčio dvasininko veidą, berniuką staiga suėmė stiprios konvulsijos. Aplinkui buvusieji iš visų jėgų stengėsi sulaikyti traukulių tampomą jo kūną. Atitraukus berniuką nuo altoriaus ir išnešus į lauką konvulsijos liovėsi. Berniukas atsimerkė, atsistojo ir apimtas džiaugsmo pradėjo šokti ir dainuoti. Iki tol buvusia nesveika dešiniąja koja jis dabar galėjo remtis taip pat tvirtai, kaip kairiąja.
Šis įvykis Sen Medaro bažnyčios šventoriuje buvo pirmasis iš gausių stebuklų, kurie vyko penkerius metus. Kalbant apie šiuos nepaaiškinamus įvykius labiausiai stebina tai, kad jų liudininkai — padorūs ir išsilavinę žmonės. Dauguma diakono garbintojų buvo vargšai, sergantys žmonės, kuriuos gal ir galima būtų lengvai apkvailinti, tačiau daugelio šių neįtikėtinų įvykių liudininkai buvo teisininkai, mokslininkai ir gerbiami visuomenės veikėjai. Išsamiausią ir labiausiai tikėtiną liudijimą pateikė teisėjas Lui Bazilis Karė de Monžeronas. L. Monžerono bičiulis advokatas Lui Adrienas de Pežas jam daug pasakojo apie stebuklus Sen Medare, tačiau L. Monžeronas buvo įsitikinęs, kad jo bičiulis paprasčiausiai mulkinamas. Tačiau kartą, nors ir nenoromis, jis sutiko nueiti į bažnyčios šventorių.
Jie atvyko į Sen Medarą 1731 m. rugsėjo 7-osios rytą. Vaizdas, kurį išvydo, L. Monžeroną sukrėtė: ant žemės raitėsi moterys; kitas moteris vyrai mušė pagaliais ir metaliniais strypais; vienos moters krūtų speneliai buvo suspausti metaliniais gniaužtais. Atrodė, kad visos šios moterys nejaučia skausmo. Priešingai — jos prašėsi didesnių bausmių. L. Pežas paaiškino, kad šitaip moterys gydomos nuo apsigimimų ir kitokių ligų. Dar labiau sukrėstas L. Monžeronas pasijuto tada, kai pamatė prie stalo sėdinčią jauną merginą, kažką valgančią iš lėkštės. Priėjęs arčiau jis pamatė, kad ji valgo žmogaus išmatas ir užsigeria šlapimu. Anksčiau mergina kentėjo nuo sutrikusios psichikos; ji nuolat mazgodavosi rankas. Ji visiškai nuo šios neurozės išgijo, tačiau nuostabiausia buvo tai, kad ji ėmė vemti šviežiu karvės pienu.
Vaikštinėdamas po šventorių L. Monžeronas aptiko būrelį moterų, kurios valė pūliuojančias žaizdas ir nudegimus išlaižydamos. Jo akyse mažai mergaitei, kurios kojos žaizda smarkiai pūliavo, nuėmė tvarsčius. Netgi tvarsčius nuimanti ir besiruošianti valyti žaizdą moteris turėjo melsti Dievą stiprybės, kad ištvertų. Tačiau vos tik ji nulaižydavo ir prarydavo pūlius, toje vietoje kojos paviršius likdavo visiškai švarus. Pirmojo savo apsilankymo metu L. Monžeronas patyrė tiek stebuklų, kad pasijuto emociškai išsekęs. Vėliau jis šventoriuje lankėsi daug kartų ir rinko medžiagą būsimai savo knygai. Tais pačiais metais už tai, kad vieną knygos egzempliorių įteikė žmonių nekenčiamam karaliui Liudvikui XV, jis buvo įmestas į kalėjimą, tačiau tai jo nenutildė. L. Monžeronas išleido dar tris knygas, kuriose pateikė sąžiningą, išsamiais tyrimais pagrįstą liudijimą apie Sen Medaro bažnyčios šventoriuje vykusius stebuklus.
Prancūzijos valdovai sunerimo, kad šie stebuklai nepakirstų jų valdžios, todėl karalius pabandė uždaryti bažnyčią. Į tokį sprendimą Volteras reagavo sąmoju: „Karaliaus įsakymu nuo šiol Dievui rodyti stebuklus Sen Medaro bažnyčios šventoriuje draudžiama“. Pasiųsti atimti bažnyčios žemes kareiviai nieko nepešė. Pasakojimai apie Sen Medarą sklido daugelį metų. Škotų filosofas Deividas Hjumas (David Hume) rašė, kad niekada iki tol nėra buvę „tiek daug stebuklų, siejamų su vienu žmogumi“, kaip šie, siejami su Fransua Paryžiečiu. Tai tikrų tikriausia ilgai trukusi paslaptis.