1921 metais garsusis Šerloko Holmso kūrėjas seras Arturas Konanas Doilis knygoje „Fėjų sugrįžimas“ patvirtino fėjų egzistavimą prieštaraudamas savo geram bičiuliui Hariui Hūdyniui, kuris ketino įrodyti, kad dauguma dvasių egzistavimo argumentų yra apgaulė.
Vienintelis dalykas, kurį padarė Doilis, buvo tai, kad jis pripažino autentiškomis kelias fotografijas, kurias 1917 metais padarė vaikai miške netoli Kotinglio. Apie tai devynmetė Fransisė Grifit, kuri dabar gyveno su savo pusseserėmis, o prieš tai septynerius metus buvo išgyvenusi Afrikoje, papasakojo savo motinai ir tetai, kuri daug laiko praleisdavo miške, nes mėgo būti su fėjomis. Jos pusseserė Elzė istoriją patvirtino.
Abiejų mergaičių motinos buvo nustebintos, tačiau reiškiniui neteikė reikšmės iki tol, kol mergaitės neatsinešė Elzės tėvo fotoaparato ir nepadarė fėjų nuotraukų. Tiesa, fėjas, net kauką ar nykštuką galėjo matyti tik jos. Nykštuką jos taip pat buvo nufotografavusios, nors tose pirmosiose nuotraukose buvo matyti tik vos įžiūrimos baltos dėmės.
Mergaičių motinos tas nuotraukas atidavė Teosofijos draugijos, kurios susirinkimuose dalyvaudavo, žinion. Čia nuotraukos buvo specialistų išnagrinėtos ir užgarantuota, kad be jų žinios originalo plokštelių niekas negalės pamatyti.
Po trejeto metų jos vėl grįžo fotografuoti fėjų, ir šį kartą nustebino net Konaną Doilį, kuris, būdamas spiritizmo mėgėjas, neabejojo jų originalumu. Po aštuoniasdešimties metų paslaptis vis dar nebuvo atskleista, nors kai kurie padidinimai leido pamatyti tai, kas gali būti beveik nematomi siūlai virš fėjų. 1980 metais mergaitės prisipažino, kad keturiose nuotraukose iš penkių panaudojo karpinius iš plono balto kartono.
Taigi jau yrodyta kad taip nera 😀
Visiskai tikra.