Spaudoje pranešimai apie jūros gyvates pasirodė dar XIX viduryje. Informacija apie jas gaunama ir dabartiniais laikais. Sprendžiant iš jų, didžiuliai jūrų gyviai gyvena įvairiose pasaulinio vandenyno akvatorijose.
Pabaisa Naujosios Škotijos vandenyse
Vienas iš pirmųjų susitikimų su šiuo keistu padaru įvyko 1845-ais metais netoli Naujosios Škotijos (Kanados pietryčiai). Žvejai Džonas Bokneris ir Džeimsas Vilsonas Šventosios Margaritos įlankoje pastebėjo 30-ies metrų ilgio „gyvatę“. Apie pamatytą gyvūną jie papasakojo savo šventikui Džonui Embrouzui, kuris netrukus ir pats susidūrė su šiuo sutvėrimu.
1855-ais metais Gryn Harboro įlankos krante stovintys žmonės matė, kaip „kažkas ilgo, šlykščios išvaizdos, atliekantis banguotus judesius“ persekiojo vietinių žvejų valtis. Šis įvykis, remiantis vieno liudininko pasakojimu, buvo atspausdintas XIX amžiuje leistame amerikiečių žurnale „Ballou’s“: „Už gyvūno galvos buvo iškilimas, panašus į kuprą, apaugęs tankiais ir žemyn nukarusiais plaukais, panašiais į arklio karčius. Už kupros buvo paslaptingojo monstro kūnas, kuris buvo tarsi sudarytas iš žiedų. Ši kūno dalis galėjo būti 12 ar net 15 m ilgio. Šie žiedai lėtai rangėsi. Judesiai, panašūs į bangavimą, vyko vertikalia plokštuma, žiedai susidarydavo ir išnykdavo nuo galvos link uodegos. Nuo šio judėjimo veidrodiniame jūros paviršiuje buvo matomas pėdsakas, panašus į tą, kurį palieka burlaivis“.
Kai gyvūnas priartėjo prie kranto, pasigirdo garsas, tarsi iš žvėries vidaus būtų išsiveržęs garas ar oras. Pasimatė blizgantys dantys, į antakius panašūs išsikišimai virš akių, kurios žiūrėjo piktu žvilgsniu. Galva ir nugara buvo padengtos tamsiai mėlynais su metaliniu atspalviu žvynais, o papilvė padengta gelsvos spalvos žvynais. Šio monstro galva buvo ne mažiau 2 m ilgio. Galų gale jis nustojo persekioti žvejus, kurie, nejuokais išsigandę ir netekę jėgų, sėkmingai pasiekė krantą.
Kitas susitikimas su jūrų pabaisa įvyko 1883-iais metais. Mehonio įlankoje žvejojo šeši kariškiai. Netikėtai netoli kranto suraibuliavo vanduo ir iš jo išlindo didžiulė galva, kuri irgi buvo ne mažesnė nei 2 m ilgio (kaip ir Gryn Harboro atveju). Šio padaro kaklas buvo gero rąsto storio, tamsiai rudos ar juodos spalvos su netvarkingai išsimėčiusiomis baltomis juostelėmis. Žvejai viso gyvūno kūno nematė, bet jų visų bendra nuomone, jis buvo ne mažesnis nei 25 m.
„Karvės galva be ragų ir ausų“
Vienas iš įsimintiniausių ir dokumentais užfiksuotų susitikimų su jūrų gyvate įvyko 1905-ųjų m. vasarą Atlanto vandenyne netoli Brazilijos krantų. Beveik visas laivo „Valhala“ ekipažas vandenyje matė labai didelį gyvūną su ilgu kaklu ir išauga ant nugaros, kuri priminė sudėtus pelekus. Kaklas iš vandens buvo išlindęs 2,5-3 metrus, visas greitai plaukiančio gyvūno kūnas buvo po vandeniu, tačiau iš laivo gerai matėsi. Laivo ekipažo sudėtyje buvo du patyrę gamtininkai – Maiklas Nikolas ir Mide Valdo. Abu vienu balsu tvirtino, kad nieko panašaus jiems nebuvo tekę matyti.
Vyko Pirmasis pasaulinis karas. 1917-ųjų m. gegužės 23 d. ginkluotas prekybinis laivas „Hilari“ plaukė netoli Islandijos krantų. Buvo visiškas štilis, jūros paviršius lygus, tarsi stalas. Netikėtai jūreivis, stebintis tai, kas dedasi prieš laivo priekį, vandens paviršiuje pastebėjo kažką labai didelį.
Bijodamas slapto vokiečių povandeninio laivo puolimo, kapitonas F.Dynas įsakė paskelbti aliarmą ir liepė priartėti prie nežinomo objekto, kuris greitai pasirodę besąs ne vokiečių povandeninis laivas, o kažkas neįtikėtino. Maždaug 25 m atstumu nuo laivo kapitonas su nuostaba akyse pamatė, kaip iš vandens išniro nežinomo gyvūno galva. Ji „buvo panaši į karvės, tik be ragų ir ausų ir stambesnė“. Galva buvo juodos spalvos, tik priekinėje snukio dalyje buvo gerai matoma pabalusi juosta – taip, kaip būna pas karves. Virš vandens buvo išlindęs kokio metro ilgio plonas nugaros pelekas. Jūrininkai įvertino visą gyvūno ilgį – jis turėjo būti apie 20 m, iš kurių apie 6 m sudarė raumeningas kaklas.
Ir tada kapitonas Dynas padarė vieną iš didžiausių klaidų jūreivystės ir zoologijos istorijoje. Jis nusprendė, kad laivo artileristams atsirado gera proga pasitreniruoti. Jsakęs nutolti nuo „taikinio“ 1000 m, davė įsakymą atidengti ugnį. Tiesioginis sviedinio pataikymas užmušė gyvūną. Prieš mirtį jis ėmė plakti vandenį uodega, tačiau greitai nurimo ir visiems laikams panėrė po vandeniu.
„Akys kaip arbatinis puodelis“
Vėl grįžtame prie Naujosios Škotijos. 1976-ųjų m. liepos 5 d. Seiblo salos gyventojas Aisneris Penis jūroje pamatė nepaprastą gyvūną ir vėliau apie jį papasakojo savo draugams. Žinoma, šis pasakojimas sukėlė juoko bangą. Praėjo kelios dienos, vienas iš tų, kurie juokėsi – Keitas Rosas kartu su sūnumi Rodniu savo akimis pamatė gyvūną, apie kurį pasakojo Penis.
„Jo didžiulės apvalios akys buvo maždaug arbatinio puodelio dydžio ir švietė raudona spalva, -sujaudintas susitikimo su pabaisa pasakojo Keitas. – Iš didžiulių pražiotų nasrų matėsi dvi išsikišusios iltys. Jos savo dydžiu priminė jūrų vėplio iltis, buvo nukreiptos žemyn nuo viršutinio žandikaulio. Ši pabaisa praplaukė visai netoli laivo galo. Mes gerai matėme gyvūno kūną, kuris buvo 12-15 metrų ilgio. Jo oda buvo panaši į gyvatės, pilkos spalvos. Visas kūnas buvo nusėtas kažkokiais kauburėliais ir aplipęs kriauklelėmis. Mums pasirodė, kad gyvūnas turi uodegą, kaip žuvies, vertikalią, o ne horizontalią, kaip banginis“.
Rosas pasuko katerį nuo „jūros gyvatės“, paleido variklį visu pajėgumu. Nežinomas gyvūnas greitai išnyko iš akių rūke.
Sugautas pleziozauras
1977-ųjų m. balandžio mėnesį japonų žvejybinio laivo „Zuijo Maru“, gaudžiusio žuvis netoli Naujosios Zelandijos, komanda į denį iškėlė 15 m dydžio nežinomą gyvūną, kuris buvo panašus į vandenyno gelmių monstrą. Tiesa, šis gyvūnas jau buvo negyvas. Komandos nariai padarė keletą spalvotų nuotraukų, tačiau kapitonas, bijodamas, kad mirusi pabaisa, kurios kūnas jau buvo pradėjęs irti, sugadins visą sugautą laimikį, liepė dvėselieną išmesti už borto.
Nuotraukas apžiūrėjo Jokohamos Nacionalinio universiteto profesorius Takeo Šikama, kuris domėjosi senovės gyvūnais. Jis pareiškė, kad ištrauktas gyvūnas nepriklauso nė vienai žinomai žuviai ar jūrų žinduoliui. Savo išvaizda monstras labiau priminė jūrose gyvenusį pleziozaurą, kurie išmirė daugiau nei prieš 100 milijonų metų.
Po tokio sensacingo garsaus mokslininko pareiškimo keletas laivų išplaukė į rajoną, kuriame apsižioplinęs kapitonas įsakė atsikratyti paslaptingo gyvūno liekanomis, tačiau gyvūno kūno taip ir nepavyko aptikti. Šios situacijos dramatiškumas slypi tame, kad dėl žmogaus nesusimąstymo mokslas neteko ypač reto eksponato, kurio vertė būtų daug kartų viršijusi kapitono gelbėtą laimikį kartu su visu laivu.
Tai ne gyvatės!
1999-ųjų m. pradžioje į amerikiečių žurnalo „Fate Magazine“ redakciją atėjo skaitytojo laiškas. Jame buvo iškarpa iš seno laikraščio, kuris buvo leidžiamas Astorijoje (Oregono valstija). Šį laikraštį skaitytojas aptiko tvarkydamas savo archyvą. Iškarpoje buvo nuotrauka ir tekstas, kurie, laiško autoriaus nuomone, turėjo būti įdomūs žurnalui.
1999-ųjų m. vasario mėnesio numeryje „Fate Magazine“ buvo atspausdinta ištrauka iš 1940-ųjų m. laikraščio. Tekstas po nuotrauka skelbė: „Jūrų pabaisa suglumino vietinius gyventojus. Nežinomo jūrų gyvūno, turinčio ilgus pelekus abejose galvos pusėse, penkių metrų ilgio uodegą, nusėtą dygliais, kūnas penktadienį taip ir liko gulėti Long Byčo kyšulyje. Niekas negalėjo identifikuoti šio gyvūno, nors jį apžiūrėjo dešimtys žmonių. Pagal krante rastas liekanas atliktas piešinys atvaizduoja jūrų gyvūną tokį, koks jis, tikriausiai, buvo gyvas. Jo ilgis turėjo būti apie 15 m, svėrė apie 1500-1800 kg. Visas paslaptingo gyvūno kūnas buvo padengtas tankiais šeriais“.
Nežiūrint į tai, kad „jūrų gyvatės“ jau ne vieną amžių patenka žmonėms į akis praktiškai visose pasaulio jūrose, iki šiol niekas negali argumentuotai paaiškinti, kokie tai gyvūnai. Zoologų tarpe jau beveik du amžius vyksta karšti ginčai. Kad ir kas būtų šie milžiniški sutvėrimai, tiksliai galima pasakyti, kad jie nėra gyvatės. Gyvatės negali plaukti judinant kūną vertikaliai. Be to, jos neturi uodegų, panašių į žuvies.