Šiaurinė Negyvosios jūros pakrantė — ypač sausa išdžiuvusi žemė. Ji yra 13 mylių nuo Jeruzalės. Nors dažnai pakyla rūkas, drėgmės čia labai maža: tokios sąlygos beveik idealios senoviniams dokumentams laikyti. 1947 m. pavasarį du jauni piemenys beduinai Kumrano vietovės apylinkėse ieškojo pasiklydusios ožkos. Landžiodami po olas jie aptiko puodynių, kuriose buvo sudėti rankraščiai, surašyti ant papiruso ir pergamento. Garsas apie šiuos ritinius pasklido tais pačiais metais, kai septynis tekstus beduinai pardavė vietiniam senienų prekeiviui. Kai žinia apie radinius pasiekė mokslo visuomenę, kilo sensacija. Senoviniai ritiniai tapo šimtmečio atradimu.
1949 m. buvo nustatyta tiksli rankraščių radimo vieta. Urvą nuodugniai ištyrė archeologai. Buvo rasta daugiau rankraščių fragmentų, radinių iš audinių, molio ir medžio. Paskui per daugiau kaip septynerius metus Kumrano apylinkėse buvo rasta dar dešimt urvų, kuriuose buvo paslėptų rankraščių. Iš viso jų rasta apie 850. Urvai buvo sunumeruoti tokia tvarka, kokia buvo rasti. 1952-aisiais atrastame 4-ame urve buvo aptikta daugiausia radinių: 15 000 penkių šimtų skirtingų ritinių fragmentų. Taip pat buvo ištyrinėtas ir netoliese esantis kompleksas statinių griuvėsių.
Mokslininkai nustatė, kad ritiniai ir griuvėsiai yra to paties laikotarpio, datuotini nuo III a. pr. Kr. iki 68-ųjų m. po Kr. Atrodo, kad rankraščiai priklausė žydų sektai, artimai esėjams. Esėjai buvo griežtai Toros priesakų besilaikanti sekta, kuri nenorėjo pripažinti dvasininkų luomo ir todėl oficialiosios Jeruzalės bažnyčios buvo persekiojama. Manoma, kad Kumrano griuvėsiai yra jų visuomenės gyvenvietės liekanos, o rankraščiai buvę paslėpti siekiant apsaugoti juos nuo besiartinančios romėnų kariuomenės apie 70-uosius m. po Kr. Tačiau nuostabiausia ne tai, kad rankraščiai buvo aptikti, o tai, kas juose parašyta.
Mokslininkams pavyko rekonstruoti ir iššifruoti rankraščius. Tekstus galima suskirstyti į dvi grupes: religinius ir susijusius su istorija bei kasdieniu gyvenimu. Tarp jų yra daugelio Biblijos raštų kopijos ir visos, išskyrus vieną, Senojo Testamento knygos. Dar įdomiau, kad ten buvo
aptikta iki tol nežinomų psalmių, priskiriamų karaliui Dovydui ir Jozuei (Joshua), ir kai kurių į Bibliją neįtrauktų Ezechielio, Jeremijaus ir Danieliaus bei kitų pranašų knygų. Ritiniuose rasti surašyti iki tol nežinoti pasakojimai apie Enochą, Abraomą ir Nojų. Taip pat čia rasti užrašyti Amramo Juozapo Judo, Levio ir Naftalio žodžiai, kurie, kaip iki tol manyta, buvo prarasti amžiams.
Stebina tai, kad rankraščiuose nieko neužsimenama apie Jėzų Kristų, nors jie surašyti daugmaž Naujojo Testamento laikotarpiu. Dauguma tekstų parašyti hebrajų kalba, tačiau yra fragmentų, parašytų aramėjų ir graikų kalbomis. Kai kuriuose ritiniuose aiškinami teisės dalykai, kituose užrašytos poemos ir filosofų mintys. Pati paslaptingiausia rankraščiuose užfiksuota informacija nurodo 64 vietas Izraelyje, kur paslėpti senovės lobiai. Manoma, kad ten paslėpta ne tik aukso ir sidabro, bet ir daug šventų daiktų, priklausiusių Jeruzalės šventyklai.
Ritiniai buvo rasti vos per aštuonerius metus, tačiau jie išsibarstė po įvairius viso pasaulio universitetus, muziejus ir mokslo įstaigas. 1954 m. Wall Street Journal netgi pasirodė skelbimas apie dalies rankraščių pardavimą. Dauguma ritinių buvo labai prastos būklės, todėl viską iššifruoti buvo labai sunku. Tai, kas buvo iššifruota 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose, vis dar nebuvo publikuota, todėl visuomenės susidomėjimas rankraščiais išblėso. Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį buvo atnaujintos pastangos paskelbti visuomenei nuotraukas ir vertimus su komentarais. Tai be galo svarbu. Ne tik todėl, kad rankraščiai liudija apie nepaprastą istorinį atradimą, bet ir todėl, kad iliustruoja laikotarpį, tiesiogiai susijusį su Biblijos laikų pasauliu.
Slenderman 😀