Meksikos nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto archeologams pavyko patekti į požeminį tunelį, besidriekiantį 12 m gylyje po Plunksnuotosios gyvates (kecalkoatlio) šventykla. Ši šventykla yra pagrindinis statinys senoviniame Teotiuakano mieste, kuriame „žmones tampa dievais“. Ko gero, tai yra vienintelis požeminis statinys Meksikos teritorijoje, kurio nebuvo apiplėšę lobio ieškotojai. Gali būti, kad šiame požemyje yra palaidoti Teotiuakano valdovai.
Užmūrytas įėjimas
Kasinėjimai, kurie yra patys giliausi miestuose, įkurtuose iki ispanų atėjimo, skirti 100-sioms archeologinių tyrimų Teotiuakane pradžios metinėms. Archeologas Serchio Gomesas Cavesas, vadovaujantis projektui „Tlalokanas: požeminis kelias“, žurnalistams papasakojo, kaip vyksta darbai. 12-os metrų gylyje pavyko aptikti įėjimą į tunelį – vertikalią kvadratinę šachtą, kurios kraštinės ilgis yra 5 m. Šachta buvo vos už kelių metrų nuo piramidės. Pats tunelis, kurio ilgis siekia 100 m, veda į požemines galerijas. Meksikos archeologai buvo pirmieji žmonės, kurie pabuvojo šiame tunelyje po to, kai apie 200-300-uosius metus įėjimas į jį buvo užmūrytas. Įdomu tai, kad tunelis buvo užmūrytas iš vidaus.
Senoves valdovų kapai
Serchio Cavesas ir jo kolega Džiulija Gakzola išstudijavo daugybę dokumentų. Jie dar 2003-iais metais padarė išvadą, kad po Kecalkoatlio piramide gali būti požeminių galerijų tinklas. Mokslininkai siekė gauti leidimą kasinėjimams. Visiems formalumams sutvarkyti prireikė net 8-ių metų. Per tą laiką buvo sudarytas darbų planas, ieškomi rėmėjai projekto finansavimui. Archeologų užsispyrimas buvo apvainikuotas ir jie galėjo pradėti darbus. Ekspedicija, kurios sudėtyje buvo 30 specialistų, darbus pradėjo georadaru ištirdami aplink piramidę esančią teritoriją. Mokslininkai nustatė, kad po žeme yra nemažos tuščios ertmės. Tačiau didžioji tunelio dalis buvo užversta akmenimis.
Archeologams teko iš peties pasidarbuoti – į paviršių buvo iškelta daugiau nei 200 tonų iškasenų. Tarp akmenų, iškeltų iš gilumos, buvo aptikta apie 60 tūkstančių įvairių artefaktų, tarp kurių yra nuostabūs dirbiniai iš nefrito ir obsidiano (vulkaninio stiklo). Požeminėse galerijose esančiose nišose gali būti palaidoti senovinio miesto valdovai. Šią prielaidą sustiprina tai, kad visi ligšioliniai bandymai rasti jų palaidojimo vietas buvo nesėkmingi.
Ritualinis žaidimas kamuoliu
Yra iškelta hipotezė, kad indėnai požeminį statinį laikė įėjimu į mirusiųjų karalystę ir jame vykdė tam tikras ritualines apeigas. Tunelis yra iškastas iš vakarų į rytus, o tai atitinka senųjų kultūrų supratimą apie anapusinio pasaulio egzistavimą. Negalima atmesti prielaidos, kad būtent čia buvo įšventinami Teotiuakano valdovai.
Norint pasiekti tunelio grindis, ekspedicijos nariams dar teks nemažai pasidarbuoti. Paprasčiausiai iškelti gruntą į paviršių neužtenka. Reikia dirbti taip, kad nebūtų prarastas nė vienas artefaktas. Be to, mokslininkai nori suprasti kodėl ir kaip senovės indėnai užmūrijo iš vidaus įėjimą į tunelį.
Jau pavyko nustatyti, kad netoli nuo Sparnuotosios gyvatės šventyklos buvo įrengta aikštelė, kurioje buvo žaidžiama kamuoliu. Tai buvo senovės indėnų ritualinis veiksmas. Paprastai šis žaidimas baigdavosi aukojimu – aukojamas buvo pralaimėjusios grupės vadovas ar net visa grupė. Kartais būdavo ir atvirkščiai – pas dievus buvo išsiunčiamas nugalėjusios komandos kapitonas, tai buvo laikoma geriausiu apdovanojimu. Nors visa tai gali būti paprasčiausiai legendos.
Šiuo metu iš aikštelės yra likę vos pastebimi pėdsakai. Gali būti, kad ji buvo į sunaikinta tuo pačiu metu, kai buvo į užmūrijamas įėjimas į tunelį.