Kai esu pati žmogus (negimiau kate, pingvinu ar žole – galėčiau vardinti iki begalybės…), nematau prasmės ir vardint kuo galėjau gimti šitame gyvenime. Tiesiog gimiau žmogumi. Jau 34 metai aš tarytum taikausi su šiuo gimimu, tarytum per nauja išgyvenu tai, kas išgyventa daugelio kitų – žmonių (ne tik). Nekalbu šiuo atveju apie kitas gyvybes rūšis. Tai butu kita tema.
Man svarbu kas yra žmogus, koks tai sutvėrimas ir kas giliai jame slypi…Savo tyrinėjimus pradėjau nuo savęs. Juk taip paprasčiau. Gal mano gyvenimas būtų visai kitoks nei dabar, jei nuo mažumės nepastebėčiau tų vadinamų “keistų“ ir “nepaaiškinamų“ dalykų…O jų buvo ir yra. Nors viską teko savyje laikyti kaip paslaptį, vis tiek ėjau visada ir eisiu ta linkme, kad pažinčiau žmogų, pasaulį ir tai, ko mes “plika“ akimi nematome.
Nepasakyčiau, kad šis kelias lengvas. Anaiptol, labai sudėtingas. Kodėl? O todėl, kad šiame kelyje atsitrenkiu į sieną. Čia galiu gyventi tik su ta sąlyga, kad būsiu tokia pati kaip visi (tiksliau – dauguma). Arba galiu gyventi dar kitaip – žinoti TAI, bet neafišuoti TO žmonėms. Išorinis pasaulis kaip visada dvelkia paviršutiniškumu, o vidinis pasaulis uždarytas tamsiame narve ir blaškos lyg išprotėjęs žvėris jame. Man skaudu į šiuos žvėris žiūrėti, girdėti, kaip jie staugia, be vilties išvysti vėl (?) šviesą… Aš čia, tarp siu žvėrių… Pirmiausiai, ju neprisileidau, keikiau, nepripažinau, piktai stebėjausi, rodžiau jiems neapykantą, žeminau…o pasirodo tai dariau pati sau: atsiribodama nuo kitų tapau tuo žvėrimi…baisiu…
Veliau, po truputi, atvėriau savo suvokimą, kuris man nurodė visiškai priešingą kelią – eiti link tu žvėrių su meile, kantrybe, tolerancija. Ir palaipsniui pajaučiau vis stipresnį išsivadavimą nuo savo pačios pančių, kurie mane galėjo tik sunaikinti. Nenoriu meluoti, – mano pažintis su pasauliu perėjo (ir pereina) per klaidas (tiksliau – ieškojimus). Aš nesu ideali, nesu geras pavyzdys kitiems, nesu angelas. Aš žmogus. Ir manyje niekada nenutils tas stiprus vidinis balsas, kuri taip karštai myli, niekada nenuleisiu žvilgsnio prieš šį pasaulį, niekada neišeisiu iš šio energetinio rato…Ir tyliai, atsargiai praeinu žvėrių narvus…
Tam, kad jie išsilaisvintų iš agonijos, teks jiems PATIEMS, anksčiau ar vėliau, išregėti pasaulį per egzistencinę prizmę, užduoti sau svarbiausius klausimus:“Kas aš esu? Kodėl žmogus? Ar lengva būti žmogumi..?“. Kito kelio nėra…O jeigu žmogus šiame gyvenime nespės to padaryt..? Kiekvienas renkasi savo kelia…Tik man plyšta širdis: per daug veriantis žvėrių kaukimas, tarytum artėja nenumatyta žiauri lemtis… žmonijos.
“Siela neranda savęs“.
Atsiuntė: Butaitė
skaitau ir jauciuosi lyg pats tai buciau parases…
Wtf? Jei depresuoji, eik susirask hobį, kad atsitraukt nuo blogų minčių, bo šitas „savęs ieškojimas“ niekur nenuves.
That’s true. The environment plays such a ftcaor into our overall well being, which affects us on so many different levels. This is something that I’ve been present to as of late, and it’s refreshing =)