Tuo metu, kai dėl JAV ir Japonijos santykių viskas buvo nuspręsta, prezidentas Haris S. Trumanas įsakė panaudoti branduolinę bombą. 1945 metų rugpjūčio 6 dieną bombonešio „B-29a komanda numetė „Little Boy“ pavadintą bombą ant pramoninio Hirosimos miesto. Iš karto nužudoma 80 000 žmonių. Daugiau nei 60 000 sužeistųjų kankinosi dar keletą metų, kol mirtis išvadavo juos nuo kančių. Po trijų dienų branduolinė bomba sunaikino už 300 km esantį Nagasakio miestą. Pirmą kartą šiuolaikinių karų istorijoje likę gyvieji pavydėjo žuvusiesiems.
Žmonių šešėliai likę po Nagasakio atominio sprogimo.
Hirosimos miesto valdžia viduryje sugriauto miesto pastatė memorialą, primenantį branduolinį genocidą. Čia, sprogimo epicentre, stovi beveik nesugriauti pastatai. Ant jų ryškūs vaiduokliškai atrodantys žmonių siluetai. Tai aukos, kurios akimirksniu išnyko nuo galingo sprogimo. Todėl už jų esančius statinius karščio banga paveikė mažiau nei toliau stovinčius. Atsirado į nuotrauką panašus kraupus žūstančių žmonių atvaizdas.
Atrodo, kad kita Azijos šalis senų senovėje patyrė panašų siaubą. Tai Indija. Jos mituose kalbama ne apie sidabrinius drakonus, griaustinio paukščius ar skrendančias gyvates, o apie dangumi skriejančias mašinas. Senoviniuose sanskrito raštuose jie vadinami Vimanas. Čia kovojama ne taip, kaip senovės kinų legendose, čia neminimos „žaibų ietys“ ar „griaustinio trenksmai“. Indų raštuose aprašomi siaubingi ginklai ir jų veikimas neslepiamas po mitologiškais išvedžiojimais.
Tikslus branduolinis puolimas, įvykęs prieš tūkstančius metų, aprašomas senovės Indijos nacionaliniame epe Mahabharatoje ir Ramajanoje. Iki 1945 metų mokslininkai juose neįžiūrėjo nieko nuostabaus, tik seniai žinomą ir mitologijai būdingą mitinių dievų kovos mūšio hiperbolizavimą. Tačiau Hirosima pakeitė pasaulio požiūrį. Taigi, matyt, mokslininkui Džeikobui Robertui Openheimeriui (Jacob Robert Oppenheimer, 1904-1967), dar vadinamam „branduolinės bombos tėvu“, skiriamos šios pranašiškos eilutės:
„Ir buvo tai tik vienas šūvis,
Pakrautas visos visatos ugnimi.
Baltai šviečiantis stulpas iš dūmų ir ugnies…“
Tai ne 1945 metų rugpjūčio 6 dienos Hirosima. Tai tūkstančių metų senumo aprašymas apie masinio naikinimo ginklą Agneja indų Mahabharatoje. Gal galima tokiuose mituose pavaizduotus fantastiškus aprašymus patikrinti? Išties galima rasti faktų, įrodančių, kad indų mituose aprašomi tikri branduoliniai karai. Tikri ir siaubingi, lygiai tokie pat kaip Japonijoje paskutinėmis karo dienomis.
Netoli šių dienų Pakistano esančių Mohendžo Daro ir Harapos miestų griuvėsiuose buvo atkasti smarkiai radioaktyvūs žmonių griaučiai. Taigi galima drąsiai kalbėti apie radioaktyvųjį užkrėtimą. Didžiuliame plote, besitęsiančiame per Indiją, Pakistaną, Vakarų Kiniją iki Irako, archeologai tam tikrame gylyje vis aptinka stiklu virtusių sluoksnių, primenančių Nevados dykumoje po bandomųjų branduolinės bombos sprogimų stiklu virtusį smėlį.
1952 metais per vieną pokalbį su studentais Roberto Openheimerio paklausė, ar Los Alamos bandomasis sprogimas buvo pirmas. Jo atsakymas skambėjo mįslingai: „Dabar – taip. Bent jau šiais laikais“.
Kartkartėmis tyrinėtojai ir nuotykių ieškotojai praneša apie neįprastus radinius. Keliautojo De Kampo (De Camp) aptikti griuvėsiai liudijo tokius stiprius sugriovimus, kokius vargu ar galėjo sukelti paprastas gaisras. Kai kurios uolienos atrodė aptirpusios ir išduobtos kaip išlydytu plienu apipilta cinko plokštė. Minėti griuvėsiai turėtų būti tarp Gango upės ir greta stūksančių Radžmahalio kalnų.
Tai dar neištirta Vakarų Bengalijos sritis netoli Bangladešo sienos, buvusiame Rytų Pakistane. Visą vietovę išraižę Gango intakai ir atšakos. Čia galima patekti tik tada, kai nelyja musoniniai lietūs. Kitu laiku visa vietovė užsemta. Drumstos rudos srovės plaukia link Gango deltos Bengalijos įlankoje.
Šiek tiek piečiau šios vietos britų karininkas Dž. Kamp-belis (J. Campbell) trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje aptiko panašius griuvėsius. Šio atradimo reikšmė tapo suprantama tik po Hirosimos ir Nagasakio. Ant iš dalies sustiklėjusio vidinio kiemelio grindinio matėsi žmogaus silueto šešėlis! Kiti keliautojai taip pat tarsi susitarę tvirtino neprieinamose Indijos vietose aptikę miestų griuvėsių, visiškai užgožtų džiunglių. Jie pasakojo apie mūro sienas ir pastatus, panašius į „storo krištolo gabalus“, kuriuos nežinomos jėgos aplydė ir išgraužė.
Kokias siaubingas paslaptis nuo mūsų saugo Indostano pusiasalio džiunglės? Senovės Indijos dievai buvo labai galingi. Matyt, jie naudojosi savo pranašumu. Tai liudija daug kur randami branduolinio genocido pėdsakai.
Iš didvyrių epų ir dievų karų Indijos grįžkime į viduramžių Japoniją. Naro periodo pabaigoje ir Heiano eros pradžioje, maždaug 700-850 metais, pasirodė kapai (kap-pas). Šių paslaptingų būtybių tuo metu pastebėta daugelyje vietų. Yra išlikęs net šios būtybės piešinys.
Regis, senuko Darvino teorija, jog mūsų protėviai buvę beždžionėmis, praranda savo pozicijas. Ne taip seniai buvo užbaigtas vienas didžiausių per pastaruosius penkerius metus bendras, NASA specialistų ir prancūzų mokslininkų tiriamasis projektas. Pagaliau parengta šio projekto ataskaita įrodė neįtikėtiną faktą, jog Žemė prieš 25 tūkstančius metų patyrė globalinį branduolinį karą.
Visoje mūsų planetoje mokslininkai aptiko daugiau kaip 100 įdubų, paliktų labai tolimais laikais galingų sprogimų. Pati giliausia, siekianti net 120 kilometrų, surasta pietinėje Afrikos dalyje. Būtent pagal jos liekanų analizę, o tiksliau, pagal joje esančius radionuklidus, ir buvo nustatyta grandiozinės katastrofos data. Mokslininkai taip pat nustatė ir atominio sprogimo galią: trotilo ekvivalentas – 500 tūkstančių tonų. Kad būtų lengviau įsivaizduoti: Hirosimos bombardavimas prilyginamas – 20 tūkstančių. O dabar pabandykite įsivaizduoti, koks galingas turėjo būti sprogimas, kad galėtų pakeisti Žemės sukimąsi apie savo ašį! Tai nutiko dėl to, kad didelės žemės paviršių dengusios vandens masės pradėjo judėti, taip sudarydamos milžiniškus sūkurius. Jų jėga paragino Žemę suktis greičiau.
Praeitame amžiuje majų gyvenvietėse buvo aptikti senoviniai kalendoriai, kuriuose paros buvo lygios… 36 valandoms. Mokslininkai mano, kad tokia ir buvo tikroji paros trukmė iki branduolinio karo. Beje, ši informacija yra išlikusi ir dabarties žmonių genetinėje atmintyje. Fiziologų bandymai parodė, kad, žmogų patalpinus po žeme, be galimybės orientuotis pagal laiką, jo organizmas pakeis gyvenimo ritmą, tarytum paroje – ne mums įprastos 24, o 36 valandos.
Užuominos apie labai galingą, kadais įvykusią branduolinę katastrofą, mokslininkų nuomone, išliko daugelio tautų padavimuose ir epuose. Jeigu išverstume Afrikos pigmėjų mitus apie „didelę ugnį, nusileidusią iš debesų“, atmetę metaforas, tai gautume tikrai realią sprogimo ir jo rezultato – staiga prasidėjusios branduolinės žiemos – kroniką.
Visame pasaulyje žinomas istorinis indų epas „Mahabharata“ gan tiksliai nupasakoja, kaip išsigelbėjo tie, kam pavyko išlikti po 25 tūkstančių metų senumo branduolinio kataklizmo. Nuo naikinančios liepsnos žmonės slėpėsi po žeme, rausdami pirmąsias žmonijos istorijoje slėptuves.
Tokių požeminių galerijų yra Altajuje ir Urale, Tian Šanyje ir Sacharoje, Permės srityje; jų išliko net Pietų Amerikoje. Kad šios katakombos yra sukurtos dirbtinai, tampa akivaizdu net ir ne specialistui – pakanka jas palyginti su natūraliomis, suformuotomis gamtos. Dirbtinės pasižymi lygiais ir proporcingais parametrais, o gamtinės kilmės – sunkiai išmatuojamos ir neproporcingos.
Dar vienas branduolinės katastrofos rezultatas – neišvengiama gyvų organizmų mutacija. Radioaktyvūs mutagenai pakeitė žmogaus chromosomų grandinę. To rezultatas – pakitusi žmogaus išvaizda, o blogiausia tai, kad skirtingų žmonių chromosomų eilės, veikiamos radiacijos, keičia savo įprastą struktūrą netikėta linkme, o po to formuojasi skirtingi genotipai.
Mūsų tolimi protėviai neišvengė šitos dalios. Greitai po globalinio sprogimo žmonių bendruomenė buvo panaši į „mutantų taupyklę“. Pavyzdžiui, tarp jų buvo sparnų rudimentų turinčių žmonių ir gigantų – jų griaučiai iki šiol randami kasinėjimų metu, o taip pat ir neūžaugų, kurių tiesioginiai palikuoniai yra dabartiniai Afrikos pigmėjai, dopa ir chama tautelės iš Tibeto. Kai kurios iš šių atšakų išmirė, nesugebėjusios išgyventi naujomis aplinkos sąlygomis. Kiti buvo išnaikinti į jų teritoriją įsibrovusių konkurentų.
Mokslininkai mano, kad senovės žmonės turėjo trečią akį – maždaug tarpuakyje, o mūsų laikais šio organo genetinė atmintis apdovanoja žmogų labai geru intuicijos pojūčiu.
Tipiniu spinduliavimo rezultatu esti ciklopizmas ir mongoloidizmas, tad galiausiai ciklopai ir mongoloidai tapo pagrindiniais konkurentais kovoje už išlikimą. Mongoloidai laimėjo: išgyventi su dviem akim buvo lengviau, nekaip su viena. Ir dabar jų rasė yra labiausiai paplitusi pasaulyje, o mongoloidams būdingi bruožai reguliariai pasireiškia ir kitose šiandienos rasėse. Specialistų nuomone, mutacijos procesas, nors ir labai lėtai, bet vyksta.
Taigi, prieš 25 tūkstančius metų mūsų planeta pavirto gigantišku Černobyliu, o mes – šių dienų žmonės – esame mutantų, atsiradusių dėl šitos katastrofos, palikuonys. Visa tai – amerikiečių – prancūzų tyrimo išvados, tačiau kokie buvo to branduolinio karo motyvai ir kas jo iniciatoriai – taip ir nežinoma.
Mokslininkai užsimena apie tuo metu egzistavusias galingas civilizacijas, įvaldžiusias technologijas, kurių paslaptys iki šiol tebėra nežinomos. Bet, kaip sako specialistai, informacijos rinkimas apie jas – tai jau naujo, šį rudenį prasidėsainčio projekto užduotis.
Keliaudami po Indiją, dauguma turistų stengiasi aplankyti Achmadabadą, kuris garsėja dviem XI a. minaretais (minaretas – me- čtės bokštas, statomas greta jos ar sujungiamas su ja; iš minareto balkonėlio muedzinas /musulmonų mečetės tarnautojas/ penkis kartus per dieną šaukia tikinčiuosius maldai). Jų aukštis prilygsta septynių aukštų namui – 23 metrai, atstumas tarp jų – 8 metrai. Kai turistai užlipa į vieną iš šių bokštų, gidas – į kitą ir pradeda minaretą į- siūbuoti. Tuoj pat įsiūbuoja ir pirmasis minaretas, gerokai stebindamas ir net gąsdindamas turistus.
Specialistam dar didesnė mįslė – plytų, iš ku- rių sumūryti minaretų (ir kai kurių kitų kulto statinių, esančių kituose miestuose) pamatai, gamybos technologija. Plytos degtos ypatingu būdu: jos atsparios drėgmei, didelei apkrovai ir keisčiausia – neskęsta vandenyje.
Norint sukurti tokią bokštų sistemą, neuž- tenka pasikliauti vien tik gera intuicija. Tenka patikėti hipoteze, jog senovėje egzistavo labai aukšto lygio civilizacija, kurios meistrai naudojosi labai tiksliais skaičiavimo metodais. Užtenka vien prisiminti legendas apie dingusią Atlantidą…
Kodėl senųjų civilizacijų žinios nepasklido po pasaulį? Priežastys galėjo būti pa- čios įvairiausios. Viena jų – valdovų rambumas: kai yra pakankamai vergų raumenų jėgos, kodėl reiktų įrengti vandens malūną? Tačiau galėjo būti ir tai, jog civilizacija pasiekusi savo vystymosi viršūnę, nuėjo susinaikinimo keliu. Beje, vienas toks pavyzdys kaip tik ir verčia patikėti pastarąja versija.
Praėjusiojo šimtmečio pradžioje netoli nedidelės gyvenvietės Mohendžo Daro (Indija) archeologai surado senovini mies- tą. Iškasenos parodė, jog jis priklauso civilizacijai, kuri egzistavo tūkstantį metų ir savo išsivystymo lygiu neturinti pasaulyje analogo. Didžiausia šio senovės miesto mįslė – jo žūtis. Mokslininkai tai bandė paaiškinti įprastiniais dalykais: staigus klimato pasikeitimas, potvyniai, epidemijos, priešų antpuoliai. Tačiau visi šitie aiškinimai turėjo silpnų vietų. Argi, pavyzdžiui, galima patikėti potvyniais, jei miesto griuvėsiuose nematyti jokių vandens stichijos siautėjimo požymių? Taip pat neįmanoma patikėti ir kokios nors epidemijos versija, nes to nepatvirtino kapaviečių tyrimai. Beje, minimi tyrimai nepatvirtino, jog būta priešų antpuolių: nei viename skelete nerasta jokių šaltojo ginklo panaudojimo pėdsakų.
Mokslininkai D. Davenport (Anglija) ir E. Vinčenti (Italija) iškėlė tikrai pritenkiančią hipotezę. Jie pareiškė, jog Mohedžo Daro ištiko… Hirosimos tragedija. Pavyzdžiui, tarp griuvėsių išmėtyti molio gabalai rodo, jog savo laiku jie nepaprastai greitai sukietėjo. Detali analizė parodė, jog aply-dymas įvyko esant 1400-1600° C temperatūrai!
Senovės mieste taip pat rasta daugybė galingo sprogimo pėdsakų. Tiksliai nustatyta epicentro sritis, kurioje visi namai sulyginti su žeme. Nuo centro į pakraščius sugriovimų mažėja. Bendras vaizdas primena Hirosimos ir Nagasakio atominių sprogimų padarinius. Ir dar viena detalė: būtent Indijoje rastas žmogaus skeletas, kurio radioaktyvumas viršija normą 50 kartų!
Indijos epe esant nemažai padavimų apie baisų ginklą, kaip tik patvirtina šią hipote- zę. Viename iš padavimų kalbama apie žiburiuojantį ugnimi, tačiau neskleidžiantį dū- mų sviedinį. Jam sprogus, visos dangaus skliauto pusės paskendo tamsoje. Praūžė uraganai, nešantys blogį. Kaukdami debesys pakilo aukštyn į dangų. Pasirodė, jog net saulė pradėjo suktis ratu. Pasaulis buvo apimtas šio ginklo karščio… Drambliai, apdeginti ginklo liepsna, blaškėsi iš siaubo“. Išvada: jeigu būta tokio ginklo, tai labai lengva įsivaizduoti, kokio lygio būta civilizacijos.
Prisiminkime senovės astronominius kalendorius, jų žinias iŠ matematikos, geometrijos, statybos. Ar šie faktai neleidžia tvirtinti, jog iš tikro egzistavo aukšto išsivystymo lygio civilizacija?
Ir dar. Nedideliame Šivapuro (Indija) kaime netoli vietinės Šventyklos yra du ypatingi akmenys. Vienas sveria maždaug 55 kg, kitas – apie 41 kg. Jeigu didesnį akmenį rankų pirštais paliečia 13 žmonių, o mažesnį – 9 ir ištaria magišką formulę tam tikru tonu, tai abu rieduliai… pakyla į 2 metrų aukštį ir kybo ore maždaug sekundę, tarsi jiems negaliotų gravitacijos (lotyniškai gravitas – svarumas, sunkumas; fizikoje: visuotinė trauka) dėsnis.
Šį reiškinį daug kartų stebėjo įvairių šalių mokslininkai, tačiau jokio paaiškinimo nėra iki šiol. Kas ir kada atgabeno į šią vietą akmenis nežinoma, juo labiau neaišku, kodėl šis fenomenas veikia tik esant reikiamam žmonių skaičiui ir t.t.
Su Indija yra susijusi dar viena didelė paslaptis. Senovės Indijos gyventojai laiką skaičiavo panašiai kaip ir mes. ta- čiau nesuprantama, kokiems tikslams buvo reikalingos (ir kokiais prieaisais matuojamos?) sekundės dalys iki pačios mažiausios -„kastos“, kuri sudaro… vieną trys Šimtai milijoninę dalį sekundės! Šiandien apie „kaštą“ galima pasakyti, jog ji yra susijusi su kai kuriomis branduolinėmis dalelėmis. O tada?..