1820 m. liepos 18 d. laivo „Bafinas“ kapitonas Skorsbis pro žiūronus apžiūrinėjo vakarinę Grenlandijos pakrantę. Jis labai nustebo, kai pamatė „didžiulį senovinį miesta“. Kapitonas paskubėjo nupiešti matytą vaizdą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šioje vietoje nėra ir niekada nebuvo jokio miesto, o nepaprastai realistiškai atrodantys kapitono piešiniai su pavaizduotomis šventyklomis, paminklais ir griuvėsiais buvo paskelbti vaizduotės vaisiumi. Toks pats verdiktas buvo paskelbtas ir nežinomo miesto paveikslui, kuriame matėsi gražūs balti pastatai. Šį miestą 1840 ir 1857 metais danguje matė Sandėjaus salos, esančios Orknėjaus archipelage, gyventojai.
Beje, kartais mokslininkams tekdavo pripažinti padangių vaizdinių realumą, nes juos matydavo daug žmonių, kurie buvo nutolę dideliu atstumu vieni nuo kitų. 1846 m. rugsėjo 27 d. virš Liverpulio danguje pasirodė atvaizdas miesto, nepaprastai panašaus į Edinburgą. 1881 m. spalio 10 d. virš Pomeranijos danguje pasirodė sniegu padengtas kaimas, kuris iš tiesų buvo už šimto mylių esančioje Bornholmo saloje.
Įdomu tai, kad tokie „geografiniai“ chronomiražai kartais atsiranda ne danguje, o tiesiogiai ant žemės. 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Haičio saloje žinomas biologas ir rašytojas Aivenas Sandersonas kategoriškai tvirtino, kad „pabuvojo viduramžių laikų prancūzų miesto gatvėje“. Kai automobilis užklimpo duobėje, jis su žmona ir pagalbininku pėsčiomis ėjo tamsia aukštikalnių lyguma. Netikėtai pakėlęs akis, mokslininkas aiškiai pamatė „ryškioje mėnesienoje krentančius šešėlius, kuriuos metė įvairios architektūros triaukščiai statiniai, stovintys abejose kelio pusėse… Viršutiniai aukštai kabėjo virš nešvarios ir šlapios akmeninės krantinės“. Tuo pačiu metu šį vaizdą pamatė ir žmona. Jie abu pagalvojo, kad kažkokiu nepaaiškinamu būdu jie prieš save pamatė senovės Paryžių! Tačiau kai padėjėjas apšvietė gatvę žibintuvėliu, visi nepaaiškinami vaizdai dingo.
Dabartiniais laikais kažkokios senovinės šventyklos ar miesto vaizdai gana dažnai matomi rytinėmis valandomis netoli Samaros. Užkietėję žvejai ar grybautojai praneša matę kupolus su aplink esančiais bokšteliais. Šių statinių vieta kiekvieną kartą skiriasi – tai ant ežero kranto, tai prie stataus skardžio, o kartais paprasčiausiai iškyla iš vandens saugyklos gelmių. Vienas ir tas pats vaizdas matomas iš skirtingų taškų, kurie nutolę vienai nuo kitų dešimtis kilometrų. Istorikai vietiniuose metraščiuose nerado jokios užuominos apie tokį statinį, kuris, tikriausiai, jau keletą šimtmečių nebeegzistuoja.
„Padangių kino teatre“ galima pamatyti „kadrus“ su atskirais namais. Kartą Heifordo pelkėse (Devonšyro grafystė, Anglija) trys seserys medžioklės metu atsiliko nuo savo tėvo. Staiga jos netoli takelio pamatė stovintį namą. Pro neuždengtą langą matėsi nuo židinio ugnies sklindanti šviesa. Mergaitės spėjo pamatyti ant kėdučių, sustatytų aplinkui židinį, sėdinčius žmones, kai staiga visas šis reginys išnyko! „Mes negalėjo pajudėti iš vietos… Ir ugnis ir senas žmogus su moterimi, ir visas šis namas – viskas dingo staiga, tarsi niekada ir nebuvo“, – vėliau jos pasakojo.
Antroje XX-o amžiaus pusėje Devonšyro grafystė pagarsėjo tokiu vienišo namelio miške pasirodymais. Vietiniai gyventojai, atvykę turistai ir netgi topografai dažnai tarp medžių pamatydavo „nuostabų namelį, šalia kurio džiūsta skalbiniai, o iš kamino kyla dūmai“. Jau kitą dieną, o dažnai netgi po 5 minučių amo netekę stebėtojai namelio vietoje galėjo stebėti tik silpnus seniai suaižėjusių pamatų prisiminimus.
Madafaking?
Labai idomu, gaila, kad niekam nepavyko nufotografuoti siu miestu
TIKIU
byby by dedu
Keiktis nereiketų, o tai tikrai egzistuoju, yra daug įrodymų, tiesiog neišprusėliams reikia daugiau pasiskaityt, pasidomėt ir pabandyti tai atrasti.