Pietiniame Gobio dykumos pakraštyje daugelis šeimų turi pjautuvo formos stiklinių darinių, veikiausiai kilusių iš minėtos Chara Choto šachtos. Minima 10 000 žinomų vienetų, o kiek jų dar turėtų būti šachtoje?
Kadangi nežinoma, nei kaip atsirado tie keisti dariniai, nei kaip jie atgabenti, lig šiol buvo nutylima, kad jie egzistuoja. Kuo ypatingi tie stiklo dariniai, kad gali varžytis su radiniais iš Bajan Hara Ūlos?
Devinto dešimtmečio viduryje pasigirdo gandų, kad tuose stikliukuose paslėpti paveikslai, tik jų neįmanoma pamatyti, kai stikliukai nejuda. Kaip bumerangas skriejančiuose stikliukuose matyti neįtikėtini vaizdai. Buvo atpažinta raketa su parašiutu, padaras kriaušės formos galva. Niekas nežino, kaip atsiranda tie vaizdai. Nežinoma, ir kokia technika tie paveikslai perkelti į stiklus, užfiksuoti ir išsaugoti. Gal tie piešiniai atlikti kokia nors nežinoma Medžiaga, dar nežinoma lazerine technika?
Tai, ko negalima paaiškinti nepasitelkus fantazijos, geriau pamiršti. Toks požiūris tausoja nervus, bet dar labiau nuistovėjusią ir nepajudinamą nuostatą apie mūsų praeiti.
Jau 25-erius metus mokslininkai stengiasi tirdami seniausią istoriją nesilaikyti išankstinių nusistatymų. Toks požiūris po truputį duoda rezultatų. Atrodo, kad iš lėto atsikratoma mokslinio sustabarėjimo. Pekino senosios istorijos muziejaus vadovas, 1986 metais iš pasaulio žiniasklaidos išgirdęs pasakojimų apie Gobio dykumos fenomeną, nusprendė iš arčiau pasidomėti fantastiškais radiniais. Nors kol kas ir nerandama loginio reiškinio paaiškinimo, vis dėlto sprendimas sunkiai suderinamas su dabartiniu mūsų pažinimo lygiu.
Reikėtų pasitelkti visas fizikos ir technikos žinias, kad būtų galima paaiškinti, kaip ir kodėl į mūsų skaidres panašūs paveiksliukai pateko į senovės stikliukus, kurie, veikiami saulės spindulių ir judinami, pasidaro matomi. Jei bus atrasta tinkama vaizdo atkūrimo sistema, bus užfiksuoti sąryšį turį vaizdai. Tada jie atskleistų paslaptingus prieš 10 000 metų vykusius įvykius.