Apie keistus ir aukšto technikos lygio radinius, primenančius stiklinius pjautuvus, savo knygoje pasakoja Luisas Pauvelsas (Louis Pauwels) ir Žakas Beržė (Jacąues Berger) Keliuose pranešimuose apie ikikrikščioniškojo laikotarpio Kinijos mokslą taip pat randame užuominų apie „magiškuosius veidrodžius“. Kaip ir pjautuvo formos stiklai iš Gobio dykumos (straipsnis apie radinius Gobio dykumoje), tie veidrodžiai priklauso privatiems asmenims. Mums nesuvokiama nei jų konstrukcija, nei paskirtis. Tų veidrodžių stiklo pusė išraižyta reljefais, primenančiais šiuolaikinėje aukščiausio techninio lygio įrangoje naudojamas mikroschemas. Kai tokį veidrodį apšviečia saulė, šiaip nematomi reljefai išryškėja. Tačiau efekto nebūna nuo dirbtinio apšvietimo, o tai apsunkina tyrimą.
Gal čia galima atrasti panašumų su „šventuoju veidrodžiu“, kurį Japonijos imperatoriai saugoja kaip valdžios regaliją ir garbina kaip relikviją? Senovės japonų mitų rinkinyje „Kodžiki“ pasakojama, kad Saulės deivės Amaterasu ukas Ninigi No Mikoto atsigabeno tą veidrodį į Žemę.
Kinų veidrodžiai, matyt, turėjo išties stebuklingų galiu Du sudėti veidrodžiai rodydavo paveikslus. Gal tai kokia nors informacijos perdavimo sistema? Jei tokių veidrodžių iš tiesų yra, būtų galima atlikti mokslinius tyrimus, o tai suteiktų vertingų faktų, įrodančių nežemiškos kilmės civilizacijos aukštą technikos lygį. Vis dėlto skubu atvirai prisipažinti, kad lig šiol neradau jokių įrodymų, kuriuos pateikia L. Pauvelsas ir Ž. Beržė. Matyt, dar bus kalbama apie tuos veidrodžius, nes kol kas informacijos iš Kinijos labai mažai. Nereikia atmesti galimybės, kad kada nors bus galima tokią techniką panaudoti kuriant naujas technologijas.
Kai kuriuose šaltiniuose užsimenama, kad senovės Kinijoje buvę rentgeno aparatų. Rašoma, jog imperatorius Tsin Si, gyvenęs 259-210 metais pr. Kr., turėjęs veidrodį, kuris „apšviesdavęs kūno kaulus“. Mirus Tsin Si, veidrodis, tikriausiai dar kelerius metus buvęs Sensi rūmuose, o po 206 metų pr. Kr. jo pėdsakai dingę. To laikotarpio rašytiniuose šaltiniuose rašoma: „Tai buvo stačiakampis veidrodis, 1,22 m pločio ir 1,76 m ilgio (mūsų matų sistemoje). Blizgėjo jo priekinė ir užpakalinė pusės. Jei kas nors atsistodavo prieš jį, atspindyje atrodė stovįs ant galvos. Jei žmogus uždėdavo rankas ant širdies, matydavosi visi jo vidaus organai. Žmogus, sergantis neaiškia liga, galėjo tai sužinoti vos tik uždėjęs rankas ant širdies“.
250 metų iki Tsin Ši viešpatavimo indų mokslininkas Jivaka turėjęs „stebuklingą brangakmenį“, su kuriuo galėjęs pamatyti „kūno vidų“. Nuostabus prietaisas, matyt, „apšviesdavęs kūną kaip lempa visus daiktus name, taip buvę galima pamatyti visų padarų ligas“.
