Nepaprastos vandens savybės

Vargu ar yra bent vienas žmogus, skaitantis šį tekstą, kuris nieko nežinotų apie homeopatiją. Šio gydymo metodo pagrindinis principas gydymas preparatais, kurie sukelia simptomus, analogiškus tiems, kurie atsiranda dėl ligos. Homeopatijos pagrindus sukūrė vokiečių gydytojas Samuelis Hanemanas daugiau nei prieš du amžius. Gydymo principas grindžiamas senoviniu „similia similibus curantur“ („panašus gydo panašų“) principu. Būtent gydytojai- homeopatai, kurdami gydomuosius tirpalus, padarė labai svarbių atradimų.

Buvo nustatyta, kad vaistų koncentracijos mažinimas tirpiklyje, kuris pats nėra vaistas, pavyzdžiui, vandenyje, nė trupučio nesumažina tirpalo gydomojo poveikio. Dar daugiau, net po daug kartų atliko atskiedimo, kai tirpale praktiškai nebelieka vaistų pėdsakų, šis tirpalas ne tik nepraranda savo savybių, bet jos pasidaro dar stipresnės. Kaip galima paaiškinti tokį reiškinį, kai, atrodytų, pats paprasčiausias vanduo įgauna tokias nepaprastas savybes?

Iš fizikos kurso yra žinoma, kad skystis nuo kietos medžiagos skiriasi tuo, kad jame molekulės išsidėsčiusios netvarkingai. Kitais žodžiais, tvirtos medžiagos atomų tinklelis yra santykinai stabilus. To visiškai negalima pasakyti apie skysčius. Tačiau vandens molekulės turi kitą labai įdomią savybę – jos gali sukurti į kristalus panašias struktūras, taip vadinamus vandenilio tiltelius, kurie sukuria ryšius tarp molekulių.

Buvo manoma, kad toks ryšys yra labai nestabilus, jo egzistavimo trukmė siekia vos vieną milijardinę sekundės dalį. Taip buvo manoma iki to laiko, kol biologijos mokslų daktaras S.Zeninas kartu su bendradarbiais padarė atradimą – jis vandenyje aptiko vandenilio tiltelius, kuriuos galima laikyti „ilgaamžiais“. Tyrinėtojai taip pat aptiko, kad egzistuoja ypač stabilūs elementai – klasteriai.

Tyrinėjimo darbai vyko keletą metų. Buvo naudojama pažangiausia mokslinė įranga, kurios pagalba iš įprasto vandens buvo pašalinamos visos priemaišos. Po to buvo tiriama vandens struktūra ir įvairių priemaišų poveikis šiai struktūrai.

Supermolekules ir klasteriai

Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad didesnė vandens molekulių dalis juda ne kiekviena atskirai, o yra sujungtos į supermolekules – taisyklingos konfigūracijos erdvines figūras. Kiekviename tokiame junginyje yra po 57 vandens molekules. Supermolekules, savo ruožtu, tarpusavyje taip pat jungiasi ir sudaro klasterius. Paskaičiuota, kad chemiškai švariame vandenyje apie 80% yra klasteriai, 15% supermolekules ir vos 3% atskiros molekulės.

Eksperimentų metu paaiškėjo, kad klasteriai nesuyra netgi virimui artimoje temperatūroje. Galima pagalvoti, kad tokią struktūrą turintis vanduo turi būti labai klampus. Tačiau taip nėra, nes tarpusavyje klasteriai nesudaro stabilių junginių, lengvai slysta vienas kito atžvilgiu – tai ir sukuria vandens takumą, kuris mums puikiai žinomas.

Kai į visiškai švarų vandenį patenka kokių nors priemaišų, klasteriai apsupa „svetimas“ molekules. Taip susidaro sudėtingi erdviniai junginiai, kurie gali tarnauti kaip savotiški šifrai informacijos įrašymui.

Kalbant paprasčiau, vanduo, priklausomai nuo priemaišų tipo, įgyja tam tikrą struktūrą ir ją išlaiko, kai šios priemaišos, pavyzdžiui, gydomojo preparato, koncentracija sumažėja iki nulio. Vanduo gerai „įsimena“, kas jame buvo ištirpinta. Skystį galima laikyti sistema, kurioje informacijos įrašymas vykdomas, į jį įdedant vienokių ar kitokių priemaišų.

Vandens „kvantai“

Klasteriai labai jautriai reaguoja į bet kokį išorinį poveikį. Jų konfigūracija iš karto pasikeičia, paveikus vandenį elektros srove, slėgimu, šviesa. Vanduo vėl „įsimena“ poveikį ir, kaip teigia mokslininkai, po šio poveikio įsimena tam tikrą energetinę informaciją. Įdomiausia tai, kad keičiantis vandens struktūrai, vyksta informacijos perdavimas grandinėle nuo vieno klasterio prie kito. Pakanka pakeisti tik vieno klasterio formą, pasikeis ir visi kiti.

Mokslininkų parodė, kad vandens molekulės tyrimai sudaro penkių rūšių taisyklingus daugiakampius: tetraedrą (turi keturias trikampes plokštumas), heksaedrą (kubas), oktaedrą (aštuonios trikampės plokštumos), dodekaedrą (12 penkiakampių plokštumų) ir ikosaedrą (20 trikampių plokštumų). Tai, kad gamtoje egzistuojančių klasterių formos nėra atsitiktinės, patvirtina ledo ir sniego kristalų formos, kurių variantų yra nesuskaičiuojama begalybė, tačiau visada jie yra idealios taisyklingos formos. Galima teigti, kad vanduo – tai yra hierarchija, eilė taisyklingų erdvinių struktūrų, kurių pagrindą sudaro į kristalus panašūs „kvantai“ – klasteriai. Galima teigti ir kitaip – vanduo yra tam tikra tvarka organizuotas „skystasis kristalas“. Jo savybės labai jautriai reaguoja bent į vieno klasterio pasikeitimą dėl išorinių faktorių poveikio arba į vandenį įterpus kokia nors medžiagą. Vanduo yra savotiška didelio jautrumo informacinė sistema.

Daktaro Zenino atrastas skysčio struktūros modelis suteikė galimybę paaiškinti daugelį nepaprastų vandens savybių, kurioms priklauso ir vandens sugebėjimas įsiminti. Šios savybės anksčiau glumino ne vieną chemiką ir fiziką.

Informacijos saugotojas

Vandens atmintis turi didžiulę reikšmę kiekvienam organizmui. Kokybiškas vanduo lemia ilgesnį molekulės gyvenimą. Kuo geresnė vandens kokybė, tuo tvarkingiau molekulės išsidėsčiusios skystyje ir tuo „geriau iš molekulių pašalina medžiagų apykaitos produktus. Toks „kristalinis“ vanduo pagrįstai gali būti vadinamas „gyvuoju“ vandeniu.

Austrų mokslininkas profesorius Viktoras Saubergeris daug metų tyrė vandens savybes ir jo poveikį žmogaus organizmui. Mokslininkas nustatė, kad yra tiesioginis ryšis tarp vandens struktūros ir ligų, pavyzdžiui, vėžio. Saubergeris rekomendavo gerti šaltinio vandenį. Paaiškinimas yra paprastas – šis vanduo, kaip rašė profesorius, turi „maksimalią natūralią molekulių tvarką ir informaciją“. Mokslininkas teigė, kad žmogaus, išgėrusio  šaltinio vandens, svoris padidėja daugiausia 400 g. Didesnioji vandens dalis yra įsisavinama kaip „energetinė informacija“. Tai įtikinamai parodo, kokia svarbi vandens kokybė mūsų sveikatai.

Galima padaryti išvadą, kad vanduo gauna iš išorės informaciją apie gyvą organizmą ir ją išsaugo. Vandens struktūra gali pakisti dėl daugelio faktorių, pavyzdžiui, vaistinių preparatų vartojimas ar ekologinių normų pažeidimas. Svarbiais faktoriais gali būti ir muzika, dailė, garsiai ištarti žodžiai, žmogaus psichinė būsena, netgi jo mąstymas. Kuo platesnis mintimis apimamas vaizdas, tuo didesni vandens pokyčiai mūsų organizme.

Mocartas ir rokas

Labai įdomų eksperimentą atliko japonų tyrinėtojas Jamoto Masara. Jis tyrė, kokį poveikį vandens struktūrai turi muzika. Tyrinėtojas indus su vandeniu pastatydavo tarp kolonėlių, per kurias buvo grojama įvairių stilių muzika. Po to jis vandenį užšaldydavo ir fotografuodavo susidariusio ledo struktūrą. Šių bandymų rezultatai buvo labai sensacingi – skirtinga muzika paveikto vandens struktūra buvo skirtinga. Pavyzdžiui, vanduo, kuriam skambėjo Mocarto muzika, turėjo gražią, tvarkingą struktūrą. Vanduo, kurį paveikė sunki roko muzika, turėjo netvarkingą struktūrą.

Jau yra įrodyta, kad kiekviename žmoguje esančio vandens struktūra yra skirtinga – kaip ir pirštų atspaudai. Organizme esančiame vandenyje sukaupta informacija sąlygoja kraujo kokybę, daro įtaką uždegiminiams procesams. Norint išgydyti žmogų nuo vienos ar kitos ligos, reikia į jo organizme esantį vandenį įdiegti „sveikatos informaciją“.

Rusijoje Altajaus valstybiniame technikos universitete buvo atliktas įdomus eksperimentas. Vanduo buvo paveiktas teigiamomis emocijomis nusiteikusio žmogaus spinduliavimu, o po to šiame vandenyje buvo daiginami kviečių grūdai. Buvo pastebėta, kad tokiame vandenyje grūdai sudygsta žymiai geriau, nei paprastame vandenyje.

Maskvoje vykusiame tarptautiniame simpoziume iš įvairių šalių susirinkę mokslininkai padarė išvadą, kad gyvuose organizmuose susikaupęs vanduo jautriai reaguoja į bet kokios rūšies informaciją, ją įsimena ir vėliau keičiasi su supančia aplinka. Visiškai pagrįstai vandenį galima laikyti grandimi, kurios dėka Kosmosas veikia Žemėje vykstančius procesus.

Šaltinis Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: