Ar įmanoma, kad visi Žemėje gyvenantys gyvi sutvėrimai yra sujungti kažkokiu nematomu informaciniu lauku? Po mokslininkų atliktų eksperimentų rodosi, kad taip tikrai gali būti.
Japonijoje, Kosimos saloje gyveno kolonija laukinių beždžionių, kurias mokslininkai maitino saldžiosiomis bulvėmis (batatais), mėtydami jas po smėlį. Beždžionėms patiko batatai, tačiau nepatiko smėlis esantis ant jų. Gyvūnai nevalgė purvino maisto. Ir štai kartą 18 mėnesių patelė Imo suprato, kad gali šią problemą išspręsti išplovusi batatą. Ji šio triuko išmokė savo motiną ir kitas beždžiones. Po kurio laiko visos beždžionės gyvenusios toje saloje ir net kitose aplink esančiose salose, staiga, be jokio išorinio postūmio irgi pradėjo plauti bulves.
Kaip tai gali būti paklausite jūs? Mokslas šį reiškinį pavadino „šimtosios beždžionės efektu“.
Atrodytų nieko antgamtiško. Tačiau reikalas tame, kad keletas mokslininkų grupių stebėjo beždžiones keliose skirtingose salose. Ir vienu ir tuo pačiu metu jos ėmė elgtis taip pat. Visos beždžionės visose salose ėmė valyti batatus. Turint omenyje, kad tarp jų nebuvo absoliučiai jokio kontakto šį fenomeną paaiškinti labai sunku. Dar keisčiau tai, kad taip elgtis ėmė beždžionės net zoologijos soduose. Užfiksuota atvejų net žemyninėje Azijoje. Žinoma šis eksperimentas nebuvo vykdomas pasauliniu mastu, tad sunku pasakyti ar visos pasaulio beždžionės ėmė plauti bulves, tačiau tos kurios buvo stebimos tai darė, nors jokio kontakto tarp jų nebūdavo.
Versijų daug. Bet kol kas nė vienos iš teorijų įrodyti nepavyko. Kol kas tai lieka mįsle… Daugelis sieja šį reiškinį su informaciniu Žemės ar kosmoso lauku.
Šios beždžionės neturėjo jokios galimybės bendrauti tarpusavyje, todėl mokslininkų išvados buvo sensacingos. Jų nuomone – tam, kad kažkokia populiacija (pavyzdžiui žmonija), gautų (įsisavintų) naują informaciją ar padarytų kažkokį atradimą, būtina kritinė būtybių (žmonių), kurie visi ieškotų atsakymo į iškilusį (iškeltą) klausimą, masė.
Šimtasis žmogus
Daug žmonių svarstė apie šimtosios beždžionės fenomeną. Vėliau, po kelerių metų, tyrinėtojų grupė iš Australijos ir Anglijos susidomėjo, ar toks laukas, kaip tarp beždžionių, yra ir tarp žmonių. Mokslininkai padarė tyrimus. Jie padarė nuotrauką, kur buvo šimtai didelių ir mažų žmonių veidų. Visa nuotrauka buvo iš veidų, bet iš pirmo žvilgsnio buvo galima pastebėt tik kelis. Reikėjo treniruotis, kad pamatyti visus kitus – dažniausia reikėjo, kad kas nors parodytų, kaip reikia žiūrėti.
Šią nuotrauką nuvežė į Australija ir padarė ten eksperimentą. Buvo atrinkti žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių, ir kiekvienam iš jų buvo rodoma nuotrauka, ir kelios minutės kad pažiūrėt į ją. Mokslininkai rodė nuotrauką žmonėms, ir klausė, ką ten mato. Kai kurie spėdavo pastebėt iki 6-10 veidų.
Vėliau tyrinėtojai nuvažiavo į Angliją, ir ten parodė tą nuotrauką per vidinį BBC kanalą, rodomą tik Anglijoje. Jie kruopščiai parodė žiūrovams, kur randasi visi veidai. Po kelių minučių kita tyrinėtojų grupė tęsė eksperimentą Australijoje, jau su kitais žmonėmis. Ir tada dalyviai galėjo lengvai pastebėt daugumą veidų esančių nuotraukoje.
Nuo to momento mokslininkai žinojo, kad mes turim kažką, apie ką iki šiol nežinojome. Australijos aborigenai jau senai žinojo apie šia mūsų pačių nežinomą dalį. Jie žinojo, kad yra laukas, vienijantis žmones. Net mes savo bendruomenėje stebėjome, kaip vienam pasaulio krašte sukuriama kažkas sudėtingo, ir tuo pačiu metu kitame pasaulio gale sukuriamas tas pats, naudojant tas pačias idėjas ir principus (tarkim piramidės).