Marso veidai ir piramidės

Marse, greta Kidonijos plokščiakalnio, kur kažkada tęsėsi Didžiojo šiaurės vandenyno Acidalijos jūros kranto linija, buvusioje saloje, o dabar – paaukštėjime, netoli nuo kraterio aptiktas objektas, kurio kilmė – mažai tikėtina – galbūt natūrali. Tai – piramidė, galėjusi būti švyturiu, nes čia pat tęsėsi optimalus jūros kelias tarp Farsidos aukštumos milžiniškų ugnikalnių ir buvusios didžiulės Elizijos salos. Pastarojoje dar 1972 metais aptiktos dvi piramidės. Vėliau amerikiečių mokslininkas S. Natanas erdvėlaivių atsiųstose nuotraukose šiaurinėje šios salos dalyje įžiūrėjo pusę „veido“. Jį veidrodiniu būdu papildžius, objektas buvo pavadintas „Elizijos piratu“ su kepure.

1976 m. liepos 25 d. Viking-1 erdvėlaivis Marso Kidonijos rajone Šiaurės pusrutulyje nufotografavo dar vieną žmogaus veidą lyg ir su šalmu. Jo dydis 1,3×1,5 km, o aukštis – apie 0,5 km. Jį pavadino „Sfinksu“.

2000 m. NASA paskelbė „Liūdnojo angelo“ nuotrauką, padarytą Libijos kalnuose netoli pusiaujo. Čia jau nekyla abejonių dėl civilizacijos kūrinio. JAV ir Didžiojoje Britanijoje jis vadinamas King Face (Karaliaus veidas). Tai ne tas pats „veidas“, dabar vadinamas „Marso veidu“, nufotografuotas Kidonijos kalnuose. Rytinė pastarojo dalis lyg ir turi pažeidimų ar nuošliaužų.

Marso veidas „Liūdnas angelas“

King Face nėra kalva, tai griovoje suorientuotas pagal Marso šiaurės-pietų dienovidinį darinys su aiškiai dirbtinomis detalėmis. Šis „veidas“ lyg ir žalsvame fone, iena jo pusė tartum auksinio atspalvio, o kita – melsvo.  Ir vėl skeptikai ėmė neigti jį esant dirbtinės kilmės. Aistros aprimo, kai „Liūdnasis angelas“ buvo nufotografuotas dar 1998, ,2001, 2002 metais.

Optimistai ėmėsi tirti. Kompanijos Analitic Sciensiz Bostone (JAV) specialistas Markas Karlotas kompiuteriu sudarė trimatį vaizdą ir tikrai pamatė galvą. Išlyginus bareljefo apšvietimą, išryškėjo antroji akis, pasimatė kažkas panašaus į dantis ir lūpas. O kosminių tyrimų specialistas Vincentas di Pietras ir kibernetikas Gregoris Molenaras archyvuose rado 35 parom vėliau padarytą to bareljefo nuotrauką jau esant kitokiam apšvietimui. Pastaroji patvirtino pirmąją ir davė dar papildomų realių smulkmenų. Vaizduokliu pakeitus apšvietimo kampą, išryškėjo akių obuoliai ir vyzdžiai bei dantys, o saulės apšviestame skruoste – akmeninė ašara!

Tyrinėtojai pastebėjo, jog „Liūdnojo angelo“ atskiros veido pusės atspindi skirtingas nuotaikas. Šis „veidas“ – tarsi skirtingų nuotaikų meninė išraiška. Panašių reiškinių turi ir žemiškųjų civilizacijų kultūros. Tai ypač ryškiai atspindi majų ir iš dalies kai kurių Afrikos genčių kaukės. Kilo mintis „Liūdnojo angelo“ veidą nuotraukose perskelti pusiau ir kiekvieną dalį veidrodiniu būdu transformuoti į atskirus „veidus“. Gauti paveikslai tikrai išreiškia skirtingas nuotaikas ir buvo pavadinti „Kariu princu“ ir „Gedinčia motina“. Gal bareljefo kūrėjai turėjo panašų tikslą? Ar tai nėra liūdnos Marso istorijos įamžinimas?

Ir vis dėlto ar čia tik sutapimas su gamtos kūriniu? Sunku patikėti. Mat jo forma visiškai atitinka nuo senovės laikų galiojančias klasikinio žemiško veido piešimo proporcijas. Griežtai išlaikytas Vieningas ilgio matas, lygūs atstumui nuo „nosies“ iki taško tarp ,akių“. Per „skruostus“ pravestų linijų ilgis atitinka „karūnos“ pločiui.

Marso piramidės

Tašką skeptikų ginčams pagaliau deda 2006 m. rugsėjo 21 d. Mars Express Kidonijoje padaryta ketvirto „veido“ nuotrauka, liesa, ši „kaukė“ primena liūtą. „Veido“ kampinių sektorių ir aplink esančių kalvų analizė išryškino tiek matematinių santykių, jog tai visiškai negali būti natūralus darinys. Juk bareljefo kalvos negalėjo išsidėstyti taip, kad iš aplinkos schemos gana nesudėtingai būtų galima išskaičiuoti keturių metų laikų trukmę Marso dienomis. Rusijos tyrinėtojas biologijos daktaras S. Krivonkovas tikina, jog natūralumo tikimybė tokiu atveju gali būti skaičiuojama vienetais iš milijardo.

Įdomu, jog ir šio veido dešino pusė „griežta“, o kairioji -„pikta“. Dailininkas Dž. Čenonas šį veidą įvertino kaip kaukę, išreiškiančią jėgą ir ryžtą. Tyrinėtojas Krisas Džozefas pastebi, kad tai ne žmogaus, o daugiau Liūto bruožai. Visiškai galimas dalykas, jog ši kaukė simbolizuoja valdovę ir jo bruožus. Panašios kaukės surastos Centrinės Amerikos ir Indonezijos senųjų gyventojų palaidojimuose. Šios kaukės dydžiai, bent jau pagal ilgį, panašūs į nufotografuotąsias anksčiau: jos dydis 500 x 1500 m, o aukštis apie 330 metrų. Gal tai savotiški bendri masteliai? Aišku, mūsų supratimu, tai dideli matmenys. Bet Marse svorio jėga tėra tik 0,38 žemiškosios, taigi ir visos kaukės yra panašaus dydžio sulig Žemės piramidėmis. Taip skaičiuojant, tai ir Marso gyventojai galėjo būti 3,0-3,2 m aukščio. G. Njukonas iš Berlyno atliko šio „veido“ rekonstrukciją iš šono. Tada „veidas“ tapo dar panašesnis į Centrinės Amerikos indėnų kaukę.

Marso veidas „Karalius“

Žinomi Marso tyrinėtojai Markas Karlotas, Tomas Van Flandepnas, Adamas Marturana iš pat pradžių tvirtino, kad tai – seniausios Marso civilizacijos paminklai. Civilizacija, matyt, žuvo po katastrofiško klimato pasikeitimo arba kritus stambiam asteroidui prieš daug milijonų metų. O greta „veido“ aptikta… penkiakampė piramidė. Ką ten piramidė, – nufotografuotas visas „inkų miestas“! NASA geologas Dž. Makaunis tai laiko senų sienų griuvenomis. Tais pačiais metais Acidolijos slėnyje prie Sidonijos kalnų tie patys Vikingai nufotografavo 3, 4, 5 kampų net iki 1,5 km aukščio piramides. Buvo, be to, padarytos kelių statinių pamatų ir idealiai apvalios su žemėjančiais laiptais pakraščiuose aikštelės nuotraukos. Gal tai cirkas, gal stadionas?

Dar 1972 metais Mariner-9 Elizijos plokščiakalnyje nufotografavo dvi piramides. Tai buvo netikėta. NASA tų piramidžių modelius „prapūtė“ aerodinaminiame vamzdyje, ir tapo aišku, jog tai ne natūralūs gamtos kūriniai. Vien pažvelgus į Arabijos žemėje nufotografuotą laiptuotą piramidę aišku: jos negalėjo sukurti gamta. Ją vadina Sargybiniu bokštu. Apskritai priskaičiuojamos 5 didelės ir 20 mažų piramidžių. Mažosios – didesnės už Egipto didžiausias, o didžiosios – tikrai milžiniškos. Pastarųjų kraštinės prie pagrindo yra iki 1,5 km ilgio, o jų aukštis -1,0-1,5 km.

Be to, Mariner nufotografavo savotiškas baltas tiesias linijas, primenančias Naskos (Peru) linijas Spėjama, ar tai negali būti nusileidimo takas?
JAV prezidento iniciatyva buvo sudaryta speciali ekspertų komisija, kuri, kruopščiai ištyrusi minėtas nuotraukas, pripažino Matinius dirbtiniais ir įvertino, jog jie pastatyti maždaug prieš 1,5 mln. metų.

Į Marso tyrinėjimus įsijungus Europos kosmoso agentūrai atsiranda vilčių, jog naujienos nebus „marinuojamos“ ar slepiamos, kaip NASA mėgsta daryti. Mat ESA yra tarptautinė Europos Sąjungos agentūra.

„Karys princas“

Grįžkime prie statinių. Juos kruopščiai analizavo jau minėtas Amerikiečių tyrinėtojas Tedas Tvitmejeris. Išdidinęs ir išnagrinėjęs labai ryškias ir raiškias nuotraukas, jis paskelbė straipsnį. Štai ką jis rašė:

„Aš kruopščiai prašukavau kraterio nuotraukas, padarytas su didele skiriamąja raiška. Ir tai, ką aš aptikau, pasirodė stebėtina. Šioje savo ataskaitoje aš pateikiu nuotraukų fragmentų kopijas. Jūs pamatysite po du kiekvieno fragmento egzempliorius. Pirmas – pirminis, niekaip nepažymėtas. Antras – tai tiksli pirmojo kopija, bet su mano pažymėjimais, leidžiančiais matyti ten esančius stalinius. Jų konfigūracija pažymėta baltomis linijomis. Visi fragmentai turi parašus, kad būtų galima nustatyti, kokioje kraterio dalyje yra. Kadangi šioms konstrukcijoms daug tūkstančių metų, jas galima išskirti tik pagal pakeltą virš jų paviršių, rodantį ribas to, kas yra žemiau po smėlio ir sąnašų sluoksniu.“

Kas tai yra? Vienuose kadruose geometrinės linijos provokuoja įžvelgti sienų ir statinių kontūrus, kituose – į žemiškas panašias piramides ar amerikiečių Pentagoną primenančius penkiakampius statinius. Yra ir dėžę primenančių formų su susikertančiomis ir per kampus „išlendančiomis“ linijomis, 0 yra vietų, kuriose labai sunku įžiūrėti, kas slypi po statinį dengiančiu sąnašų sluoksniu.

T. Tvitmejeris įsitikinęs, jog tai – konstrukcijų ribos, esančios žemiau paviršiaus. Tie statiniai greičiausiai buvo sukurti prieš tūkstančius metų. Kai kur kartojasi keturkampės ir penkiakampės konstrukcijos. Tokių kartojimų gamta negali sukurti.

„NASA, – teigia T. Tvitmejeris, – patyli arba užsimerkia, nors ir yra neginčijami gyvybės buvimo Marso praeityje įrodymai.“ Ir tai ne pirmas „akmuo“ į NASA „kiemą“. „Yra vilčių, – rašo T. Tvitmejeris, – jog Europos mokslinė visuomenė vis dėlto prabus ir suvoks, kad kažkada „Raudonosios planetos“ paviršius buvo ne mažiau judri vieta negu mūsų Žemė.“ „Galbūt dar ir dabar ten yra toks šurmulys, tik apačioje, po paviršiumi. Ir galbūt marsiečiai, jei jie vis dar gyvuoja, nepailstamai rausia tunelius, panašiai kaip prerijų šuneliai“, – baigia T. Tvitmejeris.

Komentuok su Facebook paskyra: