Apiemistika.lt jau rašė apie šiais laikais ateivių grobiamas moteris ir su jomis vykdomus dauginimosi eksperimentus straipsnyje skolintos moterys. Dažnai vaisiaus dingimą lydi keistos šviesos ir ateivių pagrobimai. Šį kartą norėtumėme pakalbėti apie panašius atvejus praeityje.
Mitologijoje ir Šventajame Rašte pagrobimai labai svarbūs. Senajame Testamente protėvis Enochas buvo pirmoji vaikų grobikų auka. Už Enochą dar garsesnis pranašas Ezechielis, jo įvykį priskirtume tai pačiai kategorijai. Legendiniame indų epe Mahabharata dievas Indra pasiūlė Judhistirai gyvam keliauti į dangų. Tas pats atsitiko vienam didžiausių Kinijos gydytojų, iškiliam taoizmo mokytojui Ma Tsejanui.
Šiuolaikinių NSO įgulos narių elgesys su moterimis turi liūdnai pagarsėjusias tradicijas. „Dangaus drakonai“ senovės Kinijoje dažnai grobdavo jaunas moteris ir nešdavo jas savo valdovams į dangų.
Čia perpasakoti įvykiai, net nėštumo dingimas ir pasikartojantys grobimai, – nieko nauja šiame pasaulyje. Prieš du su puse tūkstančio metų dievai senovės Indijoje elgėsi visiškai taip pat. Džainos religiniuose raštuose aiškiai aprašomas embriono perkėlimas.
Tada dievų taryba nusprendusi nusileisti į žemę ir sukurti naują religiją. Mahavira pasivertęs vaisiumi (embrionu). Dievas Harinaigamesinas buvęs įpareigotas dievišką vaisių perkelti į indės kūną. Jis nujojęs ant „povo“ į žemę, į Kundagramos miestą, ten sutikęs nėščią brahmanę Devanandą. Tuoj pat viskas buvę paruošta operacijai.
Tekste sakoma, kad „kietai ją užmigdė, tik jos akys buvo atmerktos, jai neskaudėjo, nes ji sapnavo“. Tardamas „tebūna leista“ Harinaigamesinas paėmęs embrioną iš Devanandos pilvo ir jame apgyvendinęs dievą Mahavirą. Tai padaręs dievas sugrįžęs į dangų ir dievų tarybai pasakęs atlikęs darbą. Tačiau šie nutarę, kad dievą galinti pagimdyti tik karalienė, o dabartinė skolinta motina buvusi tik iš dvasiškių kastos.
Harinaijgamesinui nelikę nieko kita, tik dar kartą leistis į žemę. Čia jis sutikęs karalienę Trisalą, kuri (koks sutapimas!) buvusi tiek pat laiko nėščia kaip Devananda. Pasiuntinys pakeitęs abiejų moterų embrionus ir vėl grįžęs į savo dangiškus laukus. Matyt, jis buvęs puikus savo dalyko žinovas, nes karalienė Trisala 599 metais prieš Kristų pagimdžiusi sveiką sūnų. Jį pavadinusi Mahavira ir vėliau įkūrusi džaina religiją.
Ar yra dar kas nauja po saule? Matyt, nieko. Pasikeitė tik mūsų požiūris į būtybes, kurios mus seniai lanko.
Senovės Azijoje manė, kad dievai iš dangaus, nusileidžiandys aplankyti žmonių, neišvengiami. Viduramžių žmogus į pagrobimus žiūrėjo kaip į savaime suprantamą dalyką, kur kas natūraliau nei šių laikų žmonės. Jie ateivius vadino elfais, gnomais ir fėjomis, jie padėdavę žmonėms. Įdomu, jog kai kurie „aiškintojai“ lygina vienus kitus atvejus su viduramžių nuotykiais. Pavyzdžiui, K. G. Jungas savo archetipų teorijoje. Iš esmės visai nesvarbu, kaip pažvelgsi į ateivius. Tuometiniai ir šių dienų ateiviai gali lankytis dėl tų pačių priežasčių, tik kalba gali suteikti mums galimybę priežastį pavadinti tikruoju vardu.
Blogiausia, kad į pagrobimus šiais laikais žiūrima paniekinamai. Didžiųjų pasaulio valstybių vyriausybės laikosi faktų dangstymo politikos. Ir tai vyksta nuo tų laikų, kai NSO tema nebuvo tokia svarbi.
Kito požiūrio šalininkai ir skeptikai talkina įsibrovėliams. Tada, kai koks nors uolus demaskuotojas į mažus žmogeliukus žiūri kaip į mados protrūkį, o į didelius blyškius humanoidus — kaip į Adamskio tipo Veneros gyventojus, ateiviai daro ką nori. Jie nesivaržydami vaikšto naktimis po nieko nenutuokiančių piliečių butus, grobia juos iš įprastos aplinkos. Jie nė kiek nesibaimina, nes oficialiai manoma, kad jų nėra. Kyla keistas jausmas, tarsi žiūrėtume kriminalinį filmą: nusikaltėlis pabėgs nenubaustas, auka turi įrodymų, tačiau dažnai pačią apkaltina.
Taip ir čia. Ateiviai tęsia bandymus, lyg jie turėtų tam visas teises. Tik iš kur?