Nuo seno sakoma: „Mes daugiau žinome apie Mėnulio paviršių negu apie savo vandenynų gelmes“. Šis posakis nuolat primena, koks jis teisingas. Kokie padarai gyvena jūros dugne? Aplink Bahamų salas ir pietryčių Amerikos pakrantėje pasakojamos istorijos apie milžinišką aštuonkojį, praryjantį neatsargius plaukikus ir nedidelius laivelius. Bahamų salų gyventojai jį vadina Laska (Lusca), ir jis, jų įsitikinimu, slepiasi giliuose urvuose vandenyno dugne. Tačiau šis padaras gyvena tik pasakojimuose, mat įprastinėje aplinkoje niekas nėra jo matęs.
Vieną 1896 m. lapkričio vakarą pakrante netoli nuo savo gimtojo miesto Sent Ogastos (Florida) važiavo du vyrai. Besidairydami po pakrantę jie pastebėjo milžiniškos pabaisos kūno liekanas. Jos buvo 23 pėdų ilgio, 18 pėdų pločio, 4 pėdų aukščio, padaro turėta daug kojų. Vyrai nusprendė apie tai papasakoti dr. Djuitui Vebui, Sent Ogastos istorikų draugijos įkūrėjui.
Atvykęs ištirti griaučių D. Vebas nufotografavo gyvūno liekanas, pažymėjo, kad jos yra pilkšvai rožinės spalvos ir paėmė pavyzdžių. D. Vebas užrašė, kad oda atlaiko kirvio kirčius ir yra trijų su puse colio storio. Jis taip pat apskaičiavo, kad gaišenos masė — apie šešias ar septynias tonas. Prireikė keturių arklių ir viso būrio miesto gyventojų, kol vargais negalais gaišena buvo nutempta 40 pėdų toliau į krantą, kad jos neskalautų bangos.
D. Vebas buvo įsitikinęs, kad tai ne banginio, o kokio nors nežinomo milžiniško aštuonkojo liekanos, todėl išsiuntinėjo laiškus su rastų liekanų aprašymu daugeliui žinomų mokslininkų. Vienas iš jų — profesorius Verilis padarė išvadą, kad tai esąs kalmaras. Po to, kai profesorius D. Vebas nusiuntė daugiau duomenų, šis pakeitė savo nuomonę ir padarė išvadą, kad tai — aštuonkojis. Verilis spėja, kad jo čiuptuvai turėjo būti apie 100 pėdų ilgio.
Verilis atsisakė atvykti apžiūrėti negyvo padaro ir skirti lėšų ir išteklių jūros pabaisai konservuoti. Vis dėlto profesorius nusprendė šiai rūšiai suteikti savo vardą, ir gyvūnas buvo pavadintas Octopus Giganteous Verrill. Galiausiai, ištyręs gautus gaišenos audinių pavyzdžius, jis dar kartą pakeitė savo nuomonę ir pareiškė, kad rastosios liekanos greičiausiai tesančios kašaloto galva. Nusivylęs D. Vebas pasistengė išsaugoti kuo daugiau rastojo padaro pavyzdžių. Ilgainiui bangos nuplovė gaišeną atgal į jūrą.
Praėjus 50 metų du biologai marinistai — dr. F. G. Vudas ir dr. J. F. Genaras — senų laikraščių iškarpose rado Sent Ogastos jūrų pabaisos aprašymus. Jie kreipėsi į Smitsono institutą ir gavo originalių audinių pavyzdžių, kuriuos D. Vebas kadaise buvo nusiuntęs Veriliui. Kadangi F. Vudas dirbo Bahamose, jis buvo girdėjęs apie Laską. Pasak legendos, tai buvęs milžiniškas aštuonkojis, kurio čiuptuvai siekė 75 pėdas ilgio ir kuris gyveno didžiuliuose urvuose jūros dugne. Ištyrę pavyzdžius F. Vudas ir J. F. Genaras nustatė, kad tai iš tiesų buvo milžiniško aštuonkojo liekanos. Pagaliau paaiškėjo, kad D. Vebas buvo teisus.
Pastaraisiais metais buvo rasta ir kitų milžiniškų neregėtų jūrų gyvūnų pavyzdžių. Šimtmečiais buvo pasakojamos istorijos apie milžinišką kalmarą, tačiau tik praėjusiame amžiuje į šiuos dalykus pradėta žiūrėti rimtai. Netgi ir mūsų dienomis išgirstame keistų istorijų. Ne per seniausiai vieną žveją prancūzą užpuolė daugiakojis jūrų padaras, o biologai marinistai nuolat randa kalmarų, kaskart didesnių už iki tol rastuosius, liekanų.
Iki šiol didžiausias kada nors rastas milžiniškas kalmaras buvo aptiktas 2003-iųjų balandį Antarkties vandenyse. Nors gyvūnas dar buvo nesubrendęs, jo ilgis siekė maždaug 50 pėdų. Aštuonkojai palyginti yra nedideli — didžiausias, rastas 2002-ųjų kovą, buvo tik 13 pėdų ilgo. Taigi Sent Ogastos pabaisa tebėra neišaiškintas fenomenas.
Va cia tai monstras 😀 kaip megaladonas 😀
megaladonas buvo daaaug didesnis seip