Ar gali būti, kad mes, žmonės, per amžius gyvenome greta sparnuotų būtybių – ir tebegyvename nė neįtardami apie tai? Šią istoriją išgarsino Holivudas, tačiau kino kūrėjai jos tikrai neišsigalvojo – anaiptol.
Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje visos Jungtinių Valstijų žiniasklaidos dėmesį buvo prikaustęs nedidelis miestelis Virdžinijos valstijoje. Point Plezanto gyventojai ir vietos policijos pareigūnai negalėjo atsiginti nacionalinių laikraščių korespondentų. Žurnalistai it apsėsti landžiojo visur: beldėsi į žmonių namus interviu, šukavo apylinkes, naktimis budėjo į Point Plezantą vedančiame 62-ajame greitkelyje… Ir viskas dėl vieno įvykio, ilgam sujaukusio ramų Amerikos provincijos miestelio gyvenimą: Point Plezante apsireiškė sparnuotas žmogus.
Vėlų vakarą 1966 metų lapkričio viduryje jau minėtu greitkeliu miesto link lėkė mašina. Ja važiavo dvi jaunos sutuoktinių poros – Rodžeris ir Linda Skarberiai bei Stivas ir Merė Maletai. Kai automobilis suko pro seną amunicijos gamyklą, staiga kelio tolumoje, dar žibintų neapšviestoje tamsoje plykstelėjo du raudoni taškai. Kai mašina privažiavo arčiau, jos skleidžiamoje blyškioje šviesoje išryškėjo dvimetrinė žmogaus figūra.
Būtybė tiesiog stovėjo pačiame greitkelio viduryje tvirtai įsispyrusi į asfaltą kojomis ir… lengvai plevendama milžiniško dydžio sparnais. Jos veide degė raudonos akys. Padaras visiškai neturėjo kaklo – jo galva, atrodė, buvo suaugusi su kūnu be jokio matomo sujungimo.
Keliautojai sumažino automobilio greitį ir su tylia nuostaba įsistebeilijo į sparnuotą žmogų. Bet staiga tas pratisai suriko ir išsklaidė stuporą, į kurį buvo panirę liudininkai. Prie vairo sėdėjęs Rodžeris Skarberis nuspaudė greičio pedalą ir, dėl šoko nepagalvojęs apie riziką įlėkti į pakelės griovį, plačiu lankstu apvažiavo ant kelio stypsančią žmogystą bei nudūmė tolyn. Bet dar spėjo pamatyti, kaip tą pačią akimirką sparnuota figūra pakilo nuo žemės ir šovė vertikaliai aukštyn, į naktinį dangų. Toliau viskas buvo it siaubo filme: mašina lėkė greitkeliu 160 km/val. greičiu, o paskui ją skrido paslaptinga sparnuota pabaisa, skleidžianti kraują stingdančius klyksmus.
Persekiojimas baigėsi tik ties Point Plezanto miestelio riba – manyta, kad ryškios šviesos ir triukšmas nubaidė monstrą. Apie tai, kas nutiko, poros pasipasakojo artimiausioje policijos nuovadoje. Į rajoną, kuriame įvyko incidentas, buvo pasiųstas budinčių pareigūnų ekipažas, tačiau jokio sparnuoto gyvio pėdsakų neaptiko.
Pagal liudininkų pasakojimus buvo nupieštas būtybės fotorobotas. Kadangi jo sparnai, kaip paaiškėjo, buvo panašesni į peteliškės nei paukščio, Point Plezanto pabaisa gavo Žmogaus drugio pravardę.
Praėjo visai nedaug laiko po sutuoktinių Skarberių ir jų draugų nuotykio (tiek, kad apie juos sužinotų visas nedidelis miestukas) ir vietos policiją užgriuvo pranešimai apie ankstesnius susidūrimus su Žmogumi drugiu. Paaiškėjo, jog sparnuotą būtybę apylinkėse yra matę mažiausiai 100 žmonių. Ir dauguma susitikimų įvykdavo būtent prie 62-ojo greitkelio.
Šiurpiausia, kad skirtingų liudininkų pateikti Žmogaus drugio apibūdinimai visiškai sutapo. Taigi Point Plezanto policijai beliko guostis, kad jokios tiesioginės žalos vietos gyventojams būtybė nepadarė – tik savo išvaizda ir riksmais išgąsdino kelis žmones iki alpulio ar nervų priepuolio. Bet paskui Point Plezantą užgriuvo tikra tragedija, nusinešusi 46 gyvybes.
1967 metų gruodžio 15 dieną sugriuvo didžiulis automobilinis tiltas per Ohajo upę, jungęs Point Plezantą su kitame krante esančiu Galipolio miestu. Ir nors oficialus tyrimas nustatė, kad Sidabrinis tiltas sugriuvo dėl pakabos defekto, buvo užtektinai liudininkų, tvirtinusių, jog prieš pat tragediją matė ant tilto Žmogų drugį.
Kad ir kaip ten būtų, po šios nelaimės padaro su vabzdžio sparnais niekas Point Plezanto apylinkėse nebematė. Užtat jis periodiškai ėmė rodytis kitose Jungtinių Valstijų vietovėse: Ilinojuje, Ohajuje, Teksase… Žmogų drugį matė net Niujorke – kaip 1980 metų rugsėjo 12 dieną paskelbė laikraštis „The New York Times“, daug solidžių žmonių stebėjo jį skriejantį Naujojo Džersio link. Padaras manevravo gal 30 m aukštyje tarsi puikuodamasis savo sparnais. Liudininkai prisiekinėjo, jog tai tikrai negalėjo būti paukštis – tik sparnuotas žmogus. Dar, mačiusiųjų tvirtinimu, jo veido išraiška buvo atšiauri, netgi žiauri, figūra – visa juoda, taigi labai gerai matoma giedro dangaus fone.
Verslūs amerikiečiai nepraleido progos pasinaudoti šiuo „X failu“ apie sparnuotą žmogų. Žurnalistas, scenaristas ir ufologas Džonas Kilis pagal liudininkų parodymus parašė knygą „Žmogaus drugio pranašystės“, kuri 2002-aisiais buvo itin sėkmingai ekranizuota. Tais pačiais metais Point Plezante įvyko pirmasis Žmogaus drugio festivalis, tapęs kasmečiu, miestelio centre atsirado natūralaus dydžio padaro statula. Pagaliau 2005-aisiais Point Plezante duris atvėrė sparnuoto žmogaus muziejus, o jame – tyrimų centras, kurio misija buvo išsiaiškinti tokios anomalios būtybės pasirodymo priežastis.
Deja, nei tyrinėtojai mėgėjai, nei jokie moksliniai centrai lig šiol neatsakė į klausimą, kas galėtų būti Žmogus drugys ir kodėl jis pasirodo žmonėms.
Pagal: panbalsas.lt PARENGĖ SERGEJUS STONKUS