Idėja, kad dvasia gyvuoja ir po mirties, žinoma gana seniai. Tačiau vaiduoklių fenomenas – ne tik mokslinės fantastikos sritis. Galbūt kada nors vaiduoklių egzistavimas bus įrodytas moksliškai. Juk tiriant paranormalius reiškinius tyrėjas jaučia kvapus, girdi keistus garsus, kartais mato šmėklas arba jaučia prisilietimus. Tačiau mokslininkai vaiduoklių egzistavimo nepripažįsta.
Vaiduoklių kilmė aiškinama įvairiai. Galima remtis teorija, kad žmogus tam tikra forma gyvuoja ir po mirties, taip pat psichokineze, kvantine teorija. Nesvarbu, ar remiamasi tik viena šių teorijų ar jų deriniu, tačiau susitikimai su vaiduokliais šiais laikais tyrinėjami įvairiuose universitetuose visame pasaulyje. Gaila, kad šiais laikais žmones labai veikia populiarioji kultūra, kuriai didžiausią įtaką daro Holivudo industrija, bandydama sukurti populiarius filmus arba realybės šou apie šmėklų gaudymą. Todėl įrodyti vaiduoklių egzistavimą tampa vis sunkiau…
Astralinės kelionės – vienas iš daugelio aiškinimų apie tai, kad žmogus gali palikti žemišką kūną. Teigiama, kad žmonės turi astralinius kūnus, galinčius keliauti po įvairius pasaulius. Dažnai tokios kelionės siejamos su priešmirtinėmis patirtimis. Kita vertus, priešmirtinės patirtys dažniausiai būna susijusios su sapnais, narkotikų vartojimu, chirurginėmis operacijomis, miego paralyžiumi, ligomis arba meditacija. Šios dvi paranormalios patirtys minimos daugumos kultūrų rašytiniuose šaltiniuose – senovės Egipto, Kinijos, Indijos, Japonijos ir kt. Tokias patirtis tyrinėjo įvairūs tyrėjai iš įvairių mokslo institucijų.
Ypač šioje srityje pasižymėjo Robertas Monro. Jis įkūrė savo vardo institutą ir parengė programą, per kurią tiriamos pakitusios sąmonės būsenos. Teigiama, kad šioje programoje jau dalyvavo apie 20 000 žmonių. Per šį tyrimą naudojami binauralinių ritmų įrašai. Tai, kad mirusieji galėtų bendrauti su gyvaisiais, atrodo gana neįtikėtina. Tačiau gydytojų šis faktas greičiausiai nenustebintų.
Nuo žilos senovės tikima, kad kuo žmogus arčiau mirties, tuo lengviau jam bendrauti su dvasiomis. Daugybė mirties patale gulėjusių žmonių yra užsiminę, kad regėjo seniai mirusius giminaičius. Tačiau keisčiausia, kad gana dažnai tokie ligoniai pasakoja ir apie juos aplankiusius nepažįstamus asmenis, kurie, kaip vėliau paaiškėja, yra mirę ligoninėse dirbančių žmonių artimieji.
Itin dažnai apie juos lankančius nepažįstamuosius pasakoja mirštantys vaikai. Žinutę iš mirusiojo galima gauti ir kitais būdais. Žinoma nemažai atvejų, kai žmonės girdėjo mirusių artimųjų balsus arba sulaukė jų skambučių. Kartais mirusiuosius artimieji netgi pamato dar nežinodami, kad jų mylimi žmonės jau negyvi. Žinomas senas pasakojimas apie pilyje gyvenusią airę motiną, kuri laukė sūnaus Normano grįžtančio iš karo.
Pasakojama, kad tarnai pamatę netikėtai grįžusį Normaną, pasipuošusį uniforma, džiugiai ėmė ruošti jam kambarį. Tačiau pas motiną karys taip ir nenuėjo… Kitą rytą ji gavo laišką, kad Normanas žuvo. Pranašiškus sapnus parapsichologai vertina kaip tam tikrą papildomos informacijos gavimo priemonę. Tačiau toks ekstrasensorinis suvokimas nėra oficialiai pripažintas akademinio mokslo.
Viename JAV universitete buvo atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad iš 1 777 užfiksuotų sapnų net 75 % jų galima priskirti prie pranašiškų sapnų. Vėliau šis reiškinys buvo tiriamas ir kitose Amerikos mokslo įstaigose bei laboratorijose. Kai kurie tyrėjai pranašiškus sapnus vadina kelionėmis laiku – žmonės sapnuose persikelia į ateitį, todėl ir sužino, kas įvyks.
Kita teorija pranašiškus sapnus aiškina tuo, kad visi žmonės turi įgimtą gebėjimą pasąmoningai skenuoti aplinką ir taip gauti informaciją apie ateityje įvyksiančius įvykius. Dėl to sapnai ir atrodo pranašiški. Įdomu tai, kad pranašiškais sapnais itin domėjosi JAV karinė vadovybė. Jie šiuo reiškiniu norėjo pasinaudoti šnipinėjant priešus. Tačiau projektas buvo nutrauktas dėl ne itin sėkmingų rezultatų.
Išsivaizduokim taip, kad kaip miršti – nieko neatsitinka, mūsų atžvilgiu tas pats kaip eitumėm miegot. Turiu omeny tą daly kaip nesapnuojame. Tiesiog nieko.
is kur zinai?
žmogus visad sapnuoja, nors kartais ir neprisimena sapnų. (:
Is esmes, nieko keisto tame nera, kadangi dvasinis pasaulis, kurio nematome yra lygiai toks pat realus kaip ir fizinis, kuri matome kasdien. Beda yra tame, kaip mes, zmones sudeliojame pliuso ir minuso zenklus (geri ir blogi). Tai darydami, mes dazniausiai klystame, kadangi mes neturime jokios kompetencijos tuose dalykuose.
Mire gimines, kurie neva ateina, bendrauja ir pan.- dauguma musu tai priima uz „gryna piniga“, dazniausiai nesusimastydami apie tai, kad galime buti apsigauti dedami ties siuo reiskiniu pliuso zenkla. Hmm, ir tai labai suprantama, zmogiska, kas gi „nesusileis“, nesusijaudins, pamates tai, kas isoriskai yra panasu i musu mirusi mylima zmogu?.. Toli grazu ne kiekvienas is musu tuo momentu turime jegu ir proto susimastyti, kad tai, ka tuomet matome, nera nei musu gimines, nei ka, o tera kritusio angelo Liuciferio tarnai, piktosios dvasios (demonai), kuriu uzduotis yra apgauti ir suvedzioti mus, pasinaudojus musu emocinga prigimtimi.
Kaip pasakojo mano senele vaiduokliai tai negimusiu zmoniu sielos ieskancios kuno kuriame galetu apsigyventi juos gali igauti ivairius pavidalus net ir musu pazystamu .