Mėgiamos vaiduoklių vietos yra senovinės pilys, pastatytos prieš 5-6 šimtmečius. Per jų gyvavimo laika jose įvyko ne viena kruvina drama. Pati senovinė pilis pripažįstama „tikra“ tik tokiu atveju, jeigu jose vaidenasi. Tokiomis pilimis su vaiduokliais garsėja Ūkanotasis Albionas – Didžioji Britanija. Tačiau per paskutinį pusę amžiaus Anglijos vaiduokliai pasikeitė – jie ėmė rodytis ne tik senuose statiniuose, bet ir naujuose namuose, o kai kurie pasirodo netgi gatvėse.
Vaiduokliai – neatskiriamas Didžiosios Britanijos atributas, tarsi savotiška vizitinė kortelė. Taipogi vienas iš būdų pritraukti turistus. Tai ypač būdinga Londonui. Šis miestas, egzistuojantis daugiau nei 2 tūkstančius metų, turi daugybę senovinių pilių, rūmų, namų valdų ir laikomas pasauliniu centru, kuris traukia anapusinio pasaulio jėgas.
Konan Doilio paslaptis
Jau daugiau nei 80 metų Londone pasakojama legenda, apie kurią ne kartą buvo užsiminta ir informacijos priemonėse. 1930-ųjų metų liepos 13-os dienos vakare į vieną iš garsiausių visame pasaulyje Karališkąją Alberto salę (Royal Albert Hali) susirinko daugiau nei 8 tūkstančiai žmonių. Ten vyko iškilmingas koncertas, skirtas pagerbti serą Artūrą Konan Doilį, pagarsėjusį anglų rašytoją, garsiojo seklio Šerloko Holmso sukūrėją.
Iškilmių kaltininkas, apsirengęs puikiai pasiūtu fraku, į salę įėjo likus kelioms minutėms iki ceremonijos pradžios, atsisėdo į jam skirtą garbingą vietą šalia savo žmonos Džinos ir ten sėdėjo iki koncerto pabaigos. Nebūtų nieko keisto, jei ne vienas niuansas. Pasirodo, kad rašytojas Konan Doilis mirė, likus šešioms dienoms iki aprašytojo renginio! Tai buvo gedulingas renginys, skirtas rašytojo atminimui.
Bilietą į vakarą ir garbingą vietą velioniui vyrui rezervavo jo našlė ledi Džiną, kuri buvo tuo metu žinoma mediume, sugebanti užmegzti kontaktus su mirusiųjų vėlėmis ir „organizuoti“ jų vizitus į mūsų pasaulį. Nieko keisto, kad ji žinojo, jog ceremonijoje dalyvaus jos neseniai mirusio vyro vaiduoklis. Tie, kurie pažinojo serą Artūrą gyvą, į įvykius Karališkoje Alberto salėje reagavo su tikru anglišku šaltakraujiškumu – juk visa tai vyko Londone, kur susitikti vaiduoklį – beveik kasdienybė.
Kaip mirė karalienė Ana?
Ar tai nėra stebuklas, jog dvasių pasirodymas kartais leidžia patikslinti praeities įvykius, paprastai tragiškus? Tokio patikslinimo teisingumas būna vėliau patvirtinamas autoritetingais mokslininkais ar aptiktais dokumentais, kurių anksčiau niekas nematė. Pats puikiausias tokio patikslinimo pavyzdys – 29-metės Anos Boilen, antrosios Anglijos karaliaus Henriko VIII žmonos, egzekucija, įvykdyta 1536-ais metais, kai buvo įtarta santuokine neištikimybe.
Dar visai neseniai istorikai manė, kad žiauriojo karaliaus įsakymu Ana buvo nužudyta pagal tuo metu Anglijoje įprastą būdą – aukos galva būdavo paguldoma ant kaladės, o budelis kaklą perkirsdavo dideliu kirviu. Pasirodo, Anos atveju viskas buvo kitaip.
1972-ais metais Taueryje lankėsi turistų grupė, kurios sudėtyje buvo ir tėvai su savo jauna dukra. Grupė apžiūrinėjo baisiąją nuosprendžių vykdymo vietą, taip vadinamąjį Žaliąjį bokštą. Prieš jaunosios lankytojos akis staiga iškilo tai, kas vyko beveik prieš keturis su puse amžiaus.
Karalienė Ana klūpojo ant kelių, šiek tiek palinkusi į priekį. Budelis, rankoje laikydamas kalaviją, o ne kardą, kaip buvo priimta tuometinėje Anglijoje, prie aukos priartėjo iš už nugaros. Jis artinosi labai tyliai, buvo be batų, apsiavęs vien tik kojines – matyt norėjo, kad karalienė neišgirstų jo žingsnių ir jos anksčiau laiko neapimtų priešmirtinis siaubas. Ana nespėjo net sujudėti, kai budelis mostelėjo kalaviju ir vienu smūgiu nukirto jai galvą. Sekančią akimirką jis pagriebė už plaukų ir aukštyn pakėlė nukirstą galvą, ir tik tada karalienės veidą iškreipė žiauri grimasa.
Į sukrėstos mergaitės pasakojimą aplinkiniai reagavo skeptiškai, nes be jos daugiau niekas nematė šios kruvinos scenos – nei suaugusieji, nei ekskursijos vadovas. Praėjo gana nedaug laiko. Anglijos istorijos specialistai nustatė, kad karalienė Ana buvo nužudyta būtent taip, kaip pasakojo jaunoji ekskursijos dalyvė. Aptiktuose dokumentuose buvo rašoma, kad budelis buvo ne vietinis, o pakviestas iš Prancūzijos. Jis garsėjo savo galantišku elgesiu su nuteistaisiais. Prancūzijoje budelių įrankiu tuo metu buvo ne kirviai, o būtent kalavijai. Taip iš praeities pasirodęs vaiduoklis leido tiksliai sužinoti apie įvykius, nutikusius gana tolimoje praeityje, kuri buvo pakankamai žiauri.
Hempton Korto pilies vaiduoklis
Baimę sukeliantys vaiduoklių pasirodymai Anglijoje vyksta ir dabartiniais laikais. Hempton Korto pilis, pastatyta 1525-ais metais, valdant karaliui Henrikui VIII, yra 16 km į rytus nuo Londono. Kaip ir daugelis senovinių pilių, ši irgi faktiškai paversta muziejumi ir atvira lankytojams – patyrę gidai veda joje ekskursijas.
Vieną 2003-ųjų metų spalio dieną pilies apsaugos darbuotojai pastebėjo, kad atidarytos atsarginės durys, kurios buvo reikalingos išsigelbėti žmonėms, jei pilyje kiltų gaisras. Kaip vėliau paaiškėjo, niekas šių durų neatidarė. Po kiek laiko vėl viskas pasikartojo – durys buvo atlapotos. Buvo nuspręsta įrengti vaizdo kamerą, kuri užfiksavo labai įdomų dalyką: atsarginio išėjimo durys lėtai atsidarė, o durų angoje pasirodė moteris, apsirengusi XVI amžiaus rūbais. Žurnalistai irgi išgirdo apie šį keistą nutikimą, todėl bandė daugiau sužinoti. Muziejaus administracijos atstovė pasakė: „Galiu tikrai pasakyti, kad tai ne juokai, mes nieko tokio nedarėme. Mes patys esame apstulbę“.
Iš pradžių apsauginiai pagalvojo, kad durų angoje stovėjo viena iš muziejaus darbuotojų, nes darbo metu jos po pilį vaikštinėjo apsirengusios senoviniais kostiumais. Tačiau visos gidės kategoriškai paneigė savo dalyvavimą paslaptinguose įvykiuose. Atidžiau peržiūrėjus vaizdo įrašą paaiškėjo labai įdomus dalykas – muziejaus darbuotojų naudojami rūbai skyrėsi nuo rūbų, kuriais buvo apsirengusi nufilmuota dama.
Šio reikalo ėmėsi ekspertai. Jie dar kartą labai kruopščiai ištyrė vaizdo įrašą. Buvo pastebėta, kad paslaptingosios moters rūbai matomi labai aiškiai, tačiau veidas kažkoks neryškus, išskydęs ir nenatūraliai baltas. Tokios pat spalvos buvo ir delnai. Ekspertai priėjo vieningos išvados, kad moters veidas nėra panašus į žmogaus veidą, bent jau gyvo žmogaus. O atsiliepimų knygoje tą dieną viena turistė parašė, kad matė moters vaiduoklį, apsirengusį senoviniais rūbais.
Per savo istoriją Hempton Korto pilyje vyko ne vienas dramatiškas ir kruvinas įvykis. Šioje pilyje neužilgo po to, kai pagimdė sūnų, neišaiškintomis aplinkybėmis mirė Džeinė Seimur, trečioji karaliaus Henriko VIII žmona. Pasakojama, kad po to jos vaiduoklis ne kartą buvo pastebėtas vaikščiojantis pilyje su žvake rankoje. Penktoji karaliaus žmona Ketrina Hovard irgi buvo apkaltinta svetimavimu ir po paskelbto mirties nuosprendžio iki pat jo įvykdymo buvo kalinama pilyje.
Hempon Korto pilis tapo kalėjimu ir Anglijos karaliui Karoliui I, kuris buvo nuverstas 1640-ųjų metų lapkričio mėnesį prasidėjusios Anglijos revoliucijos metu. Praėjus dar devyniems metams, Oliverio Kromvelio, vieno iš revoliucijos vadovų, reikalavimu karaliui buvo įvykdyta mirties bausmė.
Įdomu tai, kad Hempton Korto pilimi ir šiandien kartais pasinaudoja Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai. Atrodo, kad praeities ir dabarties karališkųjų šeimų nariai tarpusavyje visai neblogai sutaria…
Viduramžių vagys
Šis pasakojimas mus nukelia į 1600-uosius metus. Iš istorinių šaltinių mums žinoma, kad tais metais vagys įsibrovė į Londone esančią Fulhemo pilį ir pagrobė kai kuriuos daiktus, kurie priklausė Anglijos karalienei Elžbietai I. Tiesa, jos didenybės nuostoliai nebuvo labai dideli -pats vertingiausias iš pavogtų daiktų buvo sidabrinė druskinė.
Praėjo beveik keturi amžiai. Vieną 1989-ųjų pavasario dieną pilyje besilankantys turistai tapo unikalaus reginio liudininkais. Iš už pilies bokšto vartų išbėgo dvi keistos žmogystos, kurios ant nugarų nešėsi kažkuo prikimštus maišus. Nekreipdami nė mažiausio dėmesio į turistus, sustingusius iš nuostabos, šie vyrai greitai perbėgo kiemą, pribėgo prie sienos ir išnyko ore!
Ir tai dar ne viskas. Kieme buvę turistai pastebėjo, kad trumpo epizodo metu aplinka labai pasikeitė ir tapo tokia, kokia buvo prieš 4 šimtus metų – langų rėmai įgavo kitą formą, pilies bokštai tapo žemesni, nebeliko fontano, kuris puošė kiemą. Po to, kai vagys išnyko, viskas vėl sugrįžo į dabartinę padėtį.