Vaiduokliai – ar jie tikri?

Kiekvienas esame matę vaiduoklį per televiziją, kino filme, teatro spektaklyje arba skaitę apie juos knygose. Daugumoje atvejų tie pramanyti vaiduokliai yra sąžiningos sielos, kurios grįžta į žemę tikriausiai turėdamos tikslą klajoti nelaimingo atsitikimo vietoje arba atsiteisti už padarytą baisią skriaudą. Nežiūrint jų kerinčių spektaklių, daugelis tų vaiduoklių nėra labiau fantastiškos už paklodėmis apsigaubusius žaidžiančius vaikas.

Paranormalių reiškinių tyrinėtojui terminas „vaiduokliai“ apima plačią tikrovės skalę. Iš esmės, yra kalbama apie kažkokį asmenį, kažkokį gyvūną, kažkokį objektą (pavyzdžiui, arkliais pakinkytą karietą), kurių „ten neturėtų būti“. Akivaizdžiausia priežastis, dėl ko ten neturėtų būti, pavyzdžiui, kokio nors asmens, yra ta, jog yra žinoma, kad tas asmuo yra miręs. Asmuo gali būti ir gyvas, o savo draugui arba giminaičiui pasirodyti kritišku momentu, pavyzdžiui, kai jis pats yra prie mirties. Tokio pobūdžio vizija yra žinoma kaip „kritinis apsireiškimas“.

Mintis, kad „apsireikšti“ gali taip pat ir gyvi žmonės, gali nesiderinti su įprastu įsitikinimu, kad dauguma žmonių turi vaiduoklius. Kiti vaiduoklių tikrovės aspektai yra taip pat stebinantys. Pavyzdžiui, vaiduoklius žmonės yra linkę laikyti gana kieto kūno ir labai panašius į gyvuosius, ir daugeliu atvejų vienintelis liudytojas suvokia, kad matė vaiduoklį, kai pastarasis darė kai ką „neįmanoma“, pavyzdžiui, perėjo kiaurai per sieną.

Kiek šmėklų kasdien susiduria su mumis nepadarydamos jokio įspūdžio? Gali būti, kad susiduriame su kokiu nors mirusiu asmeniu jo neatpažindami. Yra vienas įdomus pastebėjimas, kad vaiduokliai turi įprotį kartoti tuos pačius veiksmus kiekvieną kartą, kai kas nors jas mato. Pavyzdžiui, eina koridoriumi, apsisuka, žiūri į kairę ir pereina kiaurai per duris. Tuo tarpu retą kartą kuri nors pažiūri į liudytoją ir neatkreipia dėmesio į vietą, kurioje yra, tartum eitų keliu, kurio, žinoma, nėra, arba vaikščiotų anksčiau buvusio pastato koridoriais ir pro jo duris. Tas jų kelias gali būti žemiau dirvos lygio.

Jorko (Anglijos) iždo rūsyje, kaip pažymi įvairūs liudytojai, yra matę per liemenį perkirstų kareivių, einančių vieškeliu, kuris turėjo būti nutiestas kur kas žemesniame lygyje. Šie atsitikimai mums primena, kad vaiduoklių tikrovės, arba fantasmagorijos, yra į tam tikrų vietų atmintį įspausti „įrašai“, kurie retkarčiais atgyja.

Dažnai vaiduokliai pasirodo vietovėse, kur pasireiškia kiti paranormalūs reiškiniai, tokie kaip klasikiniai „užkerėti“ namai arba pastatai. Šiuos reiškinius kartais sudaro triukšmai, balsai, žingsniai, vėjo gūsiai, iš vietos į vietą persikeliantys daiktai, elektros sutrikimai, neįprasti kvapai, – visa tai be aiškių natūralių priežasčių. Vieta, kur tai vyksta, gali būti laikoma „užkerėta“, nors ten nepasirodo jokie vaiduokliai.

Kita vaiduoklių pasireiškimo forma yra poltergeistas (bildukas), pavadinimas, kuris vokiečių kalba reiškia „nerami siela“. Tai nėra pačios šmėklos, o su vaiduokliais susiję reiškiniai, kurie dažniausiai pasireiškia fiziniais veiksmais, tokiais kaip daiktų kilnojimaisi, triukšmai, temperatūros ir šviesos pasikeitimai. Nors reiškinį gali lydėti ir vaiduokliai, tačiau tai nėra dažnas dalykas. Dažniausiai yra jaučiama tik jų įtaka aplinkoje. Kitas poltergeisto bruožas yra tas, kad jis beveik visada būna susijęs su vienu asmeniu arba tam tikra vieta ir trunka ribotą laiką, dažniausiai savaites arba mėnesius. Kiti, mažesnio aktyvumo vaiduoklių reiškiniai, gali tęstis metų metus arba net šimtmečius.

Meno kūriniuose vaiduokliai beveik niekada nėra panašūs į „normalius vaiduoklius“, bet jie nėra mažiau nepaaiškinami. Jų egzistavimas prieštarauja šių dienų moksliniam pažinimui, todėl rūpestingi jų pasireiškimų registravimai yra gyvybiškai būtini jiems suprasti. Tyrinėtojų tikslas yra įtikinti mokslininkus ir apskritai visuomenę, kad yra ir kitoks tų reiškinių paaiškinimas

Dauguma žmonių susidūrimą su vaiduokliais įsivaizduoja kaip siaubą keliantį įvykį. Vis dėlto nėra įrodymų, kad patikėtume, jog vaiduokliai, tarp jų ir poltergeistas, pasireiškia tik tam, kad įvarytų baimę. Kaip esame pažymėję, vaiduokliai nėra linkę atkreipti į save liudininkų dėmesį. Nors šmėklos pasireiškimas ir reiškia kokią nors „žinią“, tačiau įvykio dalyviams pastaroji retai kada turi prasmę. Galimas daiktas, kad tų reiškinių baimė yra susijusi su faktu, kad vaiduokliai yra mirę asmenys. Tuo požiūriu reiškinys atspindi mūsų baimę mirti.

Mirties paslaptis sudaro žmonijos dvasingumo pagrindą. Vis dėlto nė viena religinė sistema negali iki galo paaiškinti mirties akto, kuris visiškai nepaklūsta mūsų kontrolei. Vakarų kultūroje nuo graikų mitų iki Holivudo filmų mirusiųjų pasaulis mums pristatomas kaip gana kasdienis reiškinys, kur mirusieji nelabai tesiskiria nuo gyvųjų, nebent tik tuo, kad neturi kūno. Vis dėlto kai kurie mirusieji gali kentėti fizines kančias pragare, užkliūti kambaryje už baldų arba vilkti batus per kambarį.

Mirties išgyvenimas mums atrodo nesuprantamas, panašiai kaip galimos būsenos, kurias mums gali suteikti įvykis. Netgi nebandome įsivaizduoti, kad po mirties jau nebūsime tie patys, nors teoriškai mes atsisakome išgaruoti į nebūtį. Yra suprantama, kad ta radikali transformacija sukelia didelę baimę. Ji, žinoma, mumyse sužadina ir didelį smalsumą.

Komentuok su Facebook paskyra: