12 Pranešimai “Dvasios ir pomirtinis gyvenimas”

  1. qwerty parašė:

    viena is teoriju 🙂

  2. Samanta parašė:

    mire mano senelis ir sesuo kuriu nesu maciusi nes kai gimiau jie buvo mire tad viska atiduociau kad jie su manim susisiektu per sapnus noreciau pamatyti kaip atrodo senelis ir sesuo kaip manot gal pavyktu ju dvasiais isikviest? 🙁

  3. Pala, o Dievo apibūdinimas; kas tam pomirtiniam pasauli yra, kaip viskas atrodo... Taigi negali buti tik zalia pieva ;) parašė:

    Paulius@tavopastas.lt

  4. As parašė:

    O rimtai egzistuoja??? Man lb ydomu..

  5. as parašė:

    na as tai visiskai netikiu pomirtiniu gyvenimu. Paaiskina dvases kad jos egzistuoja kad su jom kaip galima susisiekti bet apie pomirtini pasauli taip ir neisiaiskina ar jis egzistuoja.Nes ai ka matau per filmus nemanau kad realybe atitinka:D

  6. Giedrius. parašė:

    Aš, tai tikiu tuo, nes vieną kartą ryte labai skaudėjo galva.. Ėjau į tuoleta myšt staiga, taip pradėjo plyšti galva ir nebejaučiau nieko pradėjau, kaip sapnuoti kažką mačiau tunelius, šviesa kažką panašaus neriškaus į žmogų ir staiga atsikėliau buvau ant grindų nuo šio įvykio tikiu tuo 🙂

  7. Lina parašė:

    Norėjau sužinoti ką gali reikšti po mirties labai dažnai sapnuoti tą žmogų?

  8. Speis parašė:

    Jaigu daznai sapnuoji ta zmogu reiskia jis kaska tau nori pasakyti,gal but kasko nepadare,arba tu jo niekaip nepaleidi.pries 7 d mire man labai svarbus zmogus,jai buvo 33 metai,sirgo onkologine liga,labai mylejo gyvenima ir jame dar taip norejo pabuti,bet per tas dienas as sapnavau ja,ji mojavo is toli apgaupta labai ryskia sviesa,supratau kad iskeliauja bet visada bus salia,o vakar nuejau prie holokausto kapu uzdegiau zvakutes ir nei is sio nei is to paminkla apsviete spindulys tokia letinga debesuota diena….. todel sakau as tikiu kad kaskas egzistuoja,kad kaskas mus stebi ir globoja.

  9. nesvarbu parašė:

    kaip galima tikėti kaškom jiei yra daug teoriju bet nei viena nepatvirtinta

  10. Linas parašė:

    Pomirtinis gyvenimas
    Jump to navigation Jump to search

    Hieronymus Bosch paveikslas „Palaimintųjų pakilimas”

    Charonas plukdo mirusiųjų sielas per Stiksą. Josep Benlliure Gil piešinys
    Pomirtinis gyvenimas (taip pat požeminis pasaulis, mirusiųjų karalystė) – teorinė idėja, kad žmogaus siela (sąmonė) tebeegzistuoja po fizinės kūno mirties. Tai gali būti suvokiama ir kaip transcendentinė erdvė, ir kaip reali vieta. Idėja apie pomirtinį pasaulį ar kitokias egzistencijos po mirties formas sutinkama praktiškai visuose tikėjimuose ir kultūrose.[1]
    Abraominėse religijose (krikščionybėje, islame, judaizme) tikima, kad po mirties siela atsiskiria nuo kūno ir patenka į vieną iš dviejų pomirtinių erdvių – Rojų arba Pragarą (dalyje krikščioniškų srovių dar išskiriama tarpinė erdvė – skaistykla). Dieviškojo teismo metu nusprendžiama, kurios sielos patenka į Rojų ir būna greta Dievo, o kurios patenka į Pragaro kančias. Žydų sekta Sadukiejai tikėjo Dievu, bet netikėjo pomirtiniu gyvenimu.
    Indijos religijose (hinduizme, sikhizme, džainizme) tikima reinkarnacija – mirusiojo siela patenka į naują kūną ir pamiršta buvusį gyvenimą. Budizme panaši koncepcija yra atgimimas. Persikūnijimas priklausąs nuo buvusių gyvenimų (karmos) – kuo geresnis žmogus buvo, tuo geresnes sąlygas gaus naujame gyvenime, o gyvenę netinkamai gali persikūnyti į gyvūną, patirti kančias. Toks persikūnijimų ratas vadinamas samsara, o tikinčiojo tikslas yra galiausiai persikūnyti į Dievą (mokša) arba (budizme) pasiekti nirvaną.
    Senovės egiptiečių tikėjime mirusiojo siela keliauja į mirusiųjų kraštą Aaru. Ten Ozyris sveria mirusiojo širdį – jei ji lengvesnė už plunksną, siela keliauja tolyn, o jei sunkesnė – atiduodamas demonui Amit. Egiptiečiai taip pat tikėjo prisikėlimu iš mirusiųjų, todėl atlikdavo mumifikaciją, prie mirusiojo palikdavo Mirusiųjų knygą. Senovės graikai tikėjo, kad po mirties siela, Hermio padedama, keliauja į mirusiųjų pasaulį – Hadą. Į jį savo valtimi per Stiksą plukdo Charonas. Ten mirusiojo siela teisiama ir patenka į Eliziejų, Hadą arba Tartarą. Panašiai pomirtinis gyvenimas suvoktas ir skandinavų mitologijoje – jis skirstytas į Valhalą (išrinktųjų karalystę), Helą (daugumos atilsio vietą) ir Niflhelą (kančių vietą nusidėjėliams).
    Senovės lietuvių mitologijoje dausos minimos kaip protėvių buveinė, kurioje gyvena mirusių vėlės bei žiemoja paukščiai. Vėlė, esanti anapusiniame pasaulyje, suprantama antropomorfiškai. Įvairiuose pagoniškuose tikėjimuose dažnai egzistuoja sielos persikūnijimo į gamtos tvariniją idėja. Senovės lietuvių tikėjime užsimenama apie žmogaus virsmą žvėrimi, gyvuliu, paukščiu, augalu, medžiu. Tačiau žmogaus atgimimas nauju žmogaus kūnu neminimas. Zoomorfiniai ir kt. gamtos objektai laikomi totemais.[2]
    Moksliniu požiūriu, nėra jokių įrodymų, kad po smegenų mirties žmogaus sąmonė kažkokia forma išlieka. Tokia būsena vadinama amžinąja užmarštimi. Šiam požiūriui oponuojama pasitelkiant apymirtines patirtis, patirtas išgyvenusiųjų klinikinę mirtį. Kita vertus, paprastai pastarosios patirtys laikomos haliucinacijų, vaistų, pakitusios sąmonės būsenos padariniais.[3] Tačiau tai netiesa. Kiti tituluoti mokslininkai neigia mechaninį požiūrį į sąmonę ir siūlo kvantinės sąmonės tikrą teoriją. Pagal kurią mirtis tikrai nenutraukia sąmonės egzistencijos.
    4 Visų šių aiškinimų esmė ta pati — kad kūnas miršta, o siela išlieka. Nuo senų senovės šitaip yra skiepijamas tikėjimas, jog mirusieji mato, girdi, mąsto — tai yra kažkokiu pavidalu toliau gyvena sąmoningą gyvenimą. Tačiau kaip tai įmanoma? Jausmai ir mintys yra atsiejami ir egzistuoja nepriklausomai nuo smegenų veiklos. Kai asmuo miršta, smegenys žūva. O atminties galia, emocijos, pojūčiai patys savaime atskirai išsilaiko. Tai yra kad sąmonė toliau veikia!

Palikt komentarą