Labai keistą žinią paskelbė amerikiečių mokslininkas Dalasas Tompsonas. Jis tvirtino, jog amerikiečių kosminio palydovo ESSA-7 1968 metais darytose nuotraukose Šiaurės ašigalio zonoje aiškiai matyti „skylė“ į Žemės vidų. 1970 metų birželį žurnale Flying Saucers Review paskelbtos naujos ESSA-7 nuotraukos su „skyle“ Šiaurės ašigalyje.
Pastarosios nuotraukos apkeliavo daugelio Vakarų šalių mokslinių žurnalų puslapius, jose Šiaurės ašigalio vietoje buvo matyti didelė tamsi dėmė. Skeptikai tai įvardijo fotoaparatams broku, bet panašių nuotraukų periodiškai vis atsirasdavo. Ryški dubenėlio pavidalo skylė Šiaurės ašigalyje nufotografuota ir iš „Apollo-16″.
Geologai nepalaiko hipotezės apie Žemės gelmėse esančią didelę ertmę, bet neneigia po Žemės paviršiumi esant didelių ir ilgų tunelių, kai kur su gana erdviomis salėmis. O dėl skylių grupė amerikiečių mokslininkų pasiūlė hipotezę: kai kartkartėmis keičiasi Žemės elektromagnetinis laukas, galbūt tam tikrose vietose momentais atsiveria įėjimai į požeminius tunelius. O visa kita gali būti ketvirtajame matmenyje.
Šiandien jau žinoma, jog maždaug kas penkiolika tūkstančių metų (tiksliau – 12 500) persislenka Žemės ašigaliai. Tada pasislenka ir magnetiniai poliai, juda žemynai ir keičiasi vandenynų ribos. Paskutinis ašigalių pasislinkimas pražudė Atlantidos civilizaciją ir sukėlė pasaulinį Tvaną (taip bent jau mano daugelis paranormalių reiškinių tyrinėtojų). Tuomet ryškiai keitėsi klimatas, kuris paveikė augaliją ir gyvūniją. Paukščiai tolimuose skrydžiuose orientuojasi pagal Žemės elektromagnetinį lauką. Ornitologai pastebi, jog dabar paukščiai ima klaidžioti ir vos nepameta maršrutų. Gali būti, kad dėl tos pačios priežasties daugiau banginių ir delfinų iššoka į pakrantes.
Amerikiečių žurnalas Feat surinko įdomių žinių. Dar anglų astronomas Edmundas Halėjus pirmas iš mokslininkų užsiminė apie „kiaurą“ Žemę. Ta mintis jam kilo bandant paaiškinti Žemės magnetinių ašigalių pasislinkimą. Garsus matematikas Leonardas Eileris manė po Žemės pluta esant tuščiavidurę erdvę, padedančią stabilizuoti planetos judėjimą. O ašigaliuose – esant angų į tą tuščią erdvę.
Amerikietis Janas Lamprečas abejojo, kad Ledjūryje gali būti „skylė“, bet surinko nemažai informacijos apie Arkties tyrinėtojų šiaurėje matytas žemes, kurių paskui niekas nerado. Antai F. Kukas dar 1908 metais net nufotografavo nežinomą žemę savo nartų fone, nustatė jos koordinates. Tarp mačiusiųjų nežinomas žemes buvo Robertas Pyris, Donaldas Makmilanas, Rualis Amundsenas, Hubertas Ulkinsas ir daug kitų poliarinių sričių tyrinėtojų.
nieko konkretaus. fotosopa
dybyl neveltui…