Susidėjęs su nelabuoju

Prancūzų rašytojo Žako Kazoto gyvenimas, kaip ir jo darbai, kupinas mistikos, paslapčių ir sunkiai paaiškinamų sutapimų. Parašęs romaną „įsimylėjęs velnias“, Žakas buvo pramintas fantastikos tėvu, o išpranašavęs karališkosios šeimos atstovų mirtis – amžiaus mistiku.

Likimo apdovanotas

Ž. Kazotas gimė turtingoje ir garsioje šeimoje, todėl vaikystėje jam nieko netrūko. Turėjo vyresnį brolį. Jėzuitų kolegijoje studijavo anglų, ispanų, italų kalbas ir teologiją. Baigęs mokslus įsidarbino Paryžiaus Jūrų laivybos ministerijoje. Tuo metu visi domėjosi mistiniais dalykais, paslaptingais reiškiniais, kūrėsi naujos sektos ir draugijos. Tai neaplenkė ir jaunojo Žako. Jis pradėjo kurti eiles, rašyti noveles ir apsakymus, kuriuose ryškėjo fantastinių motyvų.

Prancūzų fantastinės novelės pradininkas Čarzas Nodieris apie Žaką sakė: „Gamta jį apdovanojo ypatingu talentu matyti dalykus fantastiškoje šviesoje.“ Vaikinas buvo gabus ne tik kūrybai. Dirbdamas ministerijoje jis tapo jūrų laivyno komisaru ir pasižymėjo kaip puikus karo strategas. Anglams užpuolus koloniją, Ž. Kazotas subūrė žmones, juos apginklavo, sutvirtino Sen Pjero uostą ir sugebėjo sustabdyti priešų atakas.

Šeimyninis gyvenimas

Dirbdamas Martinikos saloje Ž. Kazotas susipažino su vyriausiojo teisėjo dukra, kuri buvo labai graži ir gera. Netrukus pora susituokė ir planavo statytis namą, tačiau mirus Žako broliui sutuoktiniams teko grįžti į Paryžių. Jo brolis paliko visus turtus ir namus, tad Prancūzijoje jiedu mėgavosi gyvenimo teikiamais malonumais ir aukštuomenės draugija. Ir šį kartą likimas Ž. Kazotui šypsojosi…

1772-aisiais dienos šviesą išvydo Žako fantastinio siužeto romanas „įsimylėjęs velnias“. Ši knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo, pagyrų ir palankaus įvertinimo. Keisčiausia tai, kad romane aprašyta istorija visiškai atitiko vienos slaptos organizacijos egzistavimą. Vieną dieną rašytoją aplankė paslaptingas žmogus, nuo galvos iki kojų įsisukęs į juodos spalvos audeklą, ir prisistatė kaip organizacijos, aprašytos knygoje, narys. Žakas labai nustebo ir bandė įtikinti svečią, kad nėra minėtos organizacijos narys, o romano siužetą išsigalvojo. Supratęs, kad šis sutapimas yra lemtingas, jis tapo vienos iliuminatų bendrijos mokslo adeptu.

Garsiosios pranašystės

Garsiausias pranašystes Ž. Kazotas išdėstė 1788-aisiais per vieną vakarėlį, vykusį garsaus dvasininko namuose. Beveik visiems svečiams jis išpranašavo mirtį. Markizui de Condorcet mirtį nuo nuodų, hercogienei de Grammon ir Marijai Antuanetei mirtis giljotinose, rašytojui Chamfortui išpranašavo, kad šis persipjaus venas, tačiau po pusmečio mirs nuo negyjančių žaizdų. Tą dieną numatė ir niūrią savo gyvenimo baigtį. Susirinkusieji manė, kad Žakas juokauja arba jam tiesiog pasimaišė protas. Visi susidomėję klausėsi, tačiau kai šis pareiškė, kad žiauraus likimo neišvengs ir Prancūzijos karalius, svečiai supyko, ir pranašas buvo išvarytas iš vakarėlio. Šias pranašystes memuaruose įamžino prancūzų rašytojas, kritikas Janas-Fransois de La Harp’es.

Po garsiojo pranašysčių vakarėlio prabėgus šešeriems metams Chamfortas bu suimtas ir uždarytas į kalėjimą, tačiau netrukus paleistas. Bijodamas, kad vėl gali tekti sėsti į kalėjimą, rašytojas persipjovė venas, tačiau buvo laiku išgelbėtas. Vis dėl to dėl negyjančių žaizdų po kelių mėnesių mirė. Prabėgus metams buvo suimtas: uždarytas į kalėjimą Markizas de Condorcet. Jam grėsė mirties bausmė. Kad jos išvengtų, Markizas išgėrė nuodų, kurių visada nešiojosi antpirštyje, ir savo gyvenimą baigė kalėjimo kameroje. Išsipildė ir kitos mistiko pranašystės – abi aukštos menės damos buvo giljotinuotos.

Komentuok su Facebook paskyra: