Šimtmečiais dūlantys griuvėsiai, paslaptinga atmosfera, tūkstančiai turistų, o nusileidus saulei – nė gyvos dvasios. Tamsiame danguje šviečiant mėnuliui, ramybę drumsčia tik anapusinio pasaulio svečiai… Taip apibūdinama labiausiai vaiduoklių pamėgta Indijos vieta – Bangaro fortas. Sakoma, kad tai viena šiurpiausių vietų pasaulyje, todėl negalintiems pasigirti drąsa, verčiau ten nesirodyti.
Bangaro miestas įkurtas 1631 m. kaip valdovo Madho Singho rezidencija. Tačiau gyvenvietei nebuvo lemta ilgai klestėti. Vos pradėjus kilti pirmiesiems miesto rūmų pamatams, vietos raganius pareiškė, kad Bangaras galės gyvuoti tol, kol rūmų bokštai nemes šešėlio ant jo buveinės langų. Antraip miestas bus prakeiktas. Valdovas, išgirdęs tokius žodžius, tik nusijuokė ir net nesudvejojęs įsakė toliau statyti prabangius rūmus. Statybas tęsė ir vėlesni valdovai, kol galų gale karališkieji rūmai pasiekė tokį aukštį, kad užstojo raganiaus namams saulę. Pastarasis savo grasinimo nepamiršo, todėl prakeikė visą miestą.
Netrukus gyvenvietę užklupo nelaimės. Neaišku dėl ko, pradėjo griūti namų stogai. Netgi naujų, tvirtai suręstų pastatų stogai su trenksmu griuvo žemyn. Miestiečiai patikėjo miesto prakeiksmu, todėl, norėdami išvengti pražūties, ėmė bėgti iš miesto. Taip gyventojų vis mažėjo, kol 1840-aisiais mieste neliko nė vienos gyvos dvasios. Kalbama, kad prakeiksmas veikia iki šiol. Jeigu kas nors išdrįsta pastatyti naują namą, jo stogas netrukus nugriūva. Būtent dėl to apylinkėse namai statomi be stogų. Prakeiksmo bijo netgi tolesniuose kaimuose gyvenantys žmonės, todėl stogus dengia tik šiaudais, kad įgriuvę nesužeistų namiškių ir nesugriautų namo.
Žlugę meilės kerai
Anot kitos legendos, dėl tragiškos miesto lemties kalta nelaiminga kito raganiaus meilė. Pasakojama, kad Bangare gyveno neapsakomo grožio princesė, vadinta didžiausiu krašto turtu. Vos jai sukako 18 metų, pas merginą atvykdavo pirštis jaunikiai iš kitų kraštų. Gražuolę buvo įsimylėjęs ir vietos raganius, kuris puikiai suprato, kad niekada negalės būti drauge su karališko kraujo turinčia mergina. Kentėdamas dėl nelaimingos meilės ir siaubingai pavydėdamas princesei besiperšantiems jaunuoliams, burtininkas nutarė panaudoti juodąją magiją.
Vyras žinojo, kad princesės tarnaitė jai turguje perka kvapiuosius aliejus. Todėl į juos slapta įpylė šlakelį užkerėto viralo, kuris turėjo priversti gražuolę jį įsimylėti. Tačiau netoliese vaikštinėjusi princesė pamatė šią gudrybę, todėl, gavusi kvapiuosius aliejus, iš karto juos išpylė ant žemės.
Pasakojama, kad lašelis užtiško ant didelio akmens, kuris užriedėjo ant netoliese stovėjusio ir burtažodžius kalbėjusio raganiaus. Prieš žūdamas jis dar spėjo prakeikti Bangaro valdovų rūmus, kad visi, kurie juose apsistos, netrukus mirtų, o jų vėlės amžiams pasiliktų klaidžioti rūmų koridoriais. Prabėgus metams po raganiaus žūties vyko mūšis, per kurį žuvo ne tik dauguma apylinkių gyventojų, bet ir gražioji princesė. Vietos gyventojai kalba, kad būtent jos nerami siela iki šiol blaškosi po Bangaro fortą ir graudžiomis aimanomis šiurpina turistus.
Legendos apie Bangaro miesto to prakeiksmą paplito prieš kelis šimtmečius, tačiau jomis tiki netgi šiuolaikiniai išsilavinę žmonės. Teigiama, kad vaikštant po šią vietą, girdisi keisti šlamesiai, aimanos, šnabždesiai, kartais netgi nežinia iš kur sklindanti muzika. Kartkartėmis pro šalį šmėsteli neaiškus šešėlis. Garsai, sklindantys iš anapusinio pasaulio, girdisi netgi šviečiant saulei. Tačiau jai nusileidus, paslaptingi reiškiniai pasireiškia dar stipriau, todėl čia pasilikti darosi ne tik baugu, bet ir pavojinga.
Vietos gyventojai įsitikinę, kad tie, kurie drįsta šmėklų ramybę drumsti tamsiuoju paros metu, niekada daugiau iš ten neišeina ir lieka klaidžioti su vaiduokliais. Vietos valdžia netgi išleido oficialų įsaką, draudžiantį Bangaro forte lankytis nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Šalia rūmų griuvėsių stovi apie tai įspėjantis ženklas. Šiam draudimui privalo paklusti ne tik vietos gyventojai, bet ir turistai. Nepaklususiems įstatymui numatytos griežtos bausmės.
Pagal žurnalą Magija ir Burtai
Vidus?