Valmieros pilis laikoma vienu iš Latvijos stebuklų. Nežiūrint į tai, kad dabar iš kažkada didingos tvirtoves liko tik griuvėsiai, tai yra viena iš labiausiai turistų lankomų vietų. Juos domina turtinga pilies istorija ir su ja susiję paslaptingi padavimai.
Ritualinė statyba
Pagal vieną versiją, tvirtovė Valmieroje buvo pastatyta 1224 metais. Ją pastatė Livonijos ordino riteriai dešiniajame Gaujos krante seno baltų miesto, kurio valdovė buvo legendinė Beverina – pusiau dievas, pusiau moteris, – vietoje. Kartais pati pilis vadinama Beverinos vardu.
Kaip pasakojama padavime, pilies statybai riteriai liepė vietiniams žmonėms surinkti visus akmenis iš šventų vietų, kur buvo įrengtos pagoniškos šventovės. Nežinia, kokiu tikslu tai buvo daroma. Gal taip buvo siekiama išnaikinti pagonybę ir atversti gyventojus į krikščionybę? O gal riteriai tikėjosi, jog kulto akmenų magija suteiks statiniams ypatingą galią?
Tačiau iš šventų akmenų pastatyta centrinė pilis pasirodė esanti prakeikta. Joje ne kartą paslaptingomis aplinkybėmis mirė žmonės. Vieni kentėjo nuo nežinomų ligų, kiti pasikardavo, treti išprotėdavo nuo siaubingų vaizdinių ir nuo tvirtovės sienos šokdavo į ją supantį griovį… Po to, kai mirė vienas kryžiuotis, kuris statė Valmieros pilį, jo kūnas pakilo į orą ir keletą dienų kabėjo prie sienų, kol jį sulesė paukščiai…
Apie pilies statybą žinoma dar keistesnių legendų, tik jos jau nebe mistinės. Pasakojama, kad statyboje naudojamos kalkės buvo maišomos su pienu, kurį kiekvieną rytą visos apylinkės gyventojai turėdavo sunešti į statybą, todėl mūro siūlės yra tokios stiprios.
Į pilies statybą buvo suvaryti visi vietiniai gyventojai, tame tarpe ir moterys. Jiems buvo leidžiama valgyti tik kartą per dieną – per pietus. Motinos, kurios žindė berniukus, tai galėjo daryti tik du kartus per dieną, o mergaites – tik vieną kartą. Sunku pasakyti, kodėl buvo tokios normos: lyg tai būsimieji pilies šeimininkai paprasčiausiai nenorėjo, kad žmonės atsitrauktų nuo darbų, lyg tai buvo daroma dėl kažkokių magiškų ritualų…
Egzistuoja legenda, kad Gaujos upė aplink pilį sudaro „magišką kilpą“. Vienoje vietoje upės tėkmė netgi sudaro didžiulę S raidę. Pasakojama, kad tokiose vietose teka kosminė energija, kurią upė sutraukia į „kilpą“ ir kurią vėliau gauna visi, kas atsigeria upės vandens.
Tamplierių tvirtovė?
1560 metais Livonijos karo metu Valmieros tvirtovę Ivano Rūsčiojo armija bandė paimti šturmu. Tačiau to nepavyko padaryti. 1577 metais rusų armija vėl užpuolė pilį, tačiau ir šį kartą jos neužėmė.
Lenkijos-Švedijos karo (1600-1629 metai) laikotarpiu pilis keletą kartų buvo atitekusi tai lenkams, tai švedams. Kai baigėsi šis karas, švedai galutinai įsitvirtino tvirtovėje. Antroje XVII pusėje jie aplink pilį pastatė įtvirtinimus, supylė žemės kauburius, įrengė bastionus. Tačiau 1702 metais, Šiaurės karo metu, tvirtovę užėmė Petro I armija. Rusai sugriovė pilį, kuri daugiau nebuvo atstatyta.
Yra pasakojama legenda, kad būtent Valmieros pilyje tamplieriai paslėpė savo lobius po to, kai XIV amžiaus pradžioje popiežius Klemensas V jų ordiną paskelbė už įstatymo ribų ir ėmė persekioti… Nors dažniau kaip slapta tamplierių brangenybių saugykla įvardijama kita Pabaltijo pilis – Marienburgas. Tai – akmeninis statinys, kurį, remiantis XV amžiaus istorinėmis kronikomis, apie 1340 metus Aluksnės ežero viduryje esančioje saloje pradėjo statyti Livonijos ordino riteriai.
Šiaurės karo metu šioje pilyje gyveno Marta Skavronskaja, ne tai tarnaitė, ne tai vietinio pastoriaus giminaitė, vėliau tapusi imperatoriaus Petro I žmona Jekaterina I. Pagal vieną versiją, po to, kai 1702 metais Marienburgo pilį susprogdino švedai, būtent jinai, paprašiusi tarpininkauti grafą Seremetjevą, perdavė Rusijos imperatoriui pinigus ar tamplierių brangenybes, kurie vėliau buvo panaudoti „lango į Europą“ – Sankt Peterburgo – statybai…
Pačios Martos Skavronskajos kilmė apipinta paslaptimis. Gal iš tiesų ją globojo slaptasis ordinas? Gal tarp Petro I ir tamplierių buvo sudaryta „bendradarbiavimo sutartis“? Juk ir pats Sankt Peterburgas garsėja savo mistika, jame yra daugybė sakralinių ir magiškų simbolių. Beje, netoliese Marienburgo pilies esanti kalva vadinama Šventyklos (latviškai – „Tempia kalns“). Šis pavadinimas taip pat asocijuojasi su tamplieriais.
Jeigu tamplieriai savo brangenybes laikė Marienburge (sklido pasakojimai apie kažkur pilies teritorijoje užkastus molinius indus su auksu), tai gal tą patį galėjo daryti ir Valmieroje – juk šių turtų, ko gero, buvo nemažai? Abiejų pilių likimas stebėtinai panašus – jos abi praktiškai vienu metu pavirto į griuvėsius. Ar tai tik atsitiktinumas?
Mitų pėdsakais
Dauguma tvirtovės statinių buvo mediniai, todėl XX amžiuje jie sudegė bombardavimų metu. 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Valmiera buvo atstatyta ir pavirto šiuolaikiniu miestu. Iš senųjų pastatų išliko tik pravoslavų cerkvė ir liuteroniškoji apaštalo Simono bažnyčia. Iš pilies liko tik dalis vakarinės, pietvakarių ir šiaurės vakarų sienos.
Po Antrojo pasaulinio karo už lėšas, kurias surinko vietiniai gyventojai, Valmieros teritorijoje buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Ir mūsų dienomis archeologai bando surasti senovinį Beverinos miestą. Niekas nežino tikslios vietos, kur stovėjo šis miestas, tačiau nėra abejonių, kad jis iš tiesų egzistavo.
Šis miestas minimas Indriko kronikoje, kur pasakojama apie stebuklą, nutikusį senais laikais. Štai ši istorija.
Kartą letų (taip vadinosi senieji Latgalijos – rytinės Latvijos dalies – gyventojai) tvirtovę užpuolė estai. Miesto gyventojai niekaip negalėjo jų įveikti. Tuomet vienas vietinis žynys atsistojo ant tvirtovės sienos ir ėmė groti kažkokiu muzikos instrumentu. Užpuolikus taip užbūrė ši muzika, kad jie nutraukė šturmą, o po to pasiūlė sudaryti taikos sutartį. Tačiau lėtai atsisakė šio pasiūlymo ir išvijo estus, priversdami juos grąžinti prisiplėštus turtus. Taip lėtai nugalėjo šioje kovoje.
Archeologams pavyko atkasti tvirtovės sienos fragmentą ir keletą statinių, tarp kurių yra amatininko dirbtuvė bei XIV amžiaus gyvenamasis namas. Pats svarbiausias radinys yra miesto vartų, kurie kažkada vedė link Rygos, fragmentas. Tai buvo taip vadinami Rygos vartai, kurie buvo pagrindiniai pilies vartai.
Taip pat buvo aptikta daug senovinių ginklų ir papuošalų, tačiau senojo Beverinos miesto griuvėsių aptikti taip ir nepavyko. Gali būti, kad miesto griuvėsiai yra tiesiai po pilies griuvėsiais.
Archeologai netgi kreipėsi į ekstrasensus, kurie pareiškė, kad senojo miesto griuvėsių reikia ieškoti 4-5 metrų gylyje, o dalis šių griuvėsių yra po Gaujos upe. Iš tikrųjų, buvo praėjimai į tunelius po upe. Tačiau prieš 20 metų šie praėjimai buvo užversti, nes tuneliuose dažnai dingdavo žmonės.
Valmieros mistika
Dabar Valmiera yra daugybės ekstrasensorikos mėgėjų susitikimo vieta. Į miestą taip pat keliauja tie, kas nori pasisemti „astralinės energijos“. Pasakojama, kad akmenys, iš kurių pastatyti senoviniai statiniai, naktimis kartais šviečia. Prie pilies griuvėsių auga šventi medžiai. Niekas jų nesodino, ir visiškai neaišku, kaip jie galėjo išdygti akmenuotoje dirvoje ir jau daug amžių joje augti.
Labiausiai žinomas Devynių šakų ąžuolas. Nuo medžio kamieno iš tikrųjų eina devynios didžiulės šakos, kurios persipina tarpusavyje ir sudaro įmantrius mazgus. Pasakojama, kad prisilietus prie ąžuolo kamieno per lygiadienį, po medžio žieve galima pajusti paslaptingą pulsavimą, tarsi medis perduoda savo energiją jį liečiančiam žmogui.
Šalia Valmieros pilies griuvėsių dabar veikia muziejus. Yra tradicija prie šių sienų rengti įvairias šventes, tarp kurių yra ir viduramžių riterių festivaliai. Juose paprastai dalyvauja klubai iš viso Pabaltijo ir Europos šalių. Metų turguje, kuris taip pat reguliariai rengiamas šalia viduramžių tvirtovės griuvėsių, galima nusipirkti gintarinių papuošalų, nacionalinių drabužių ir įvairių suvenyrų.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai
Tikrai neidomu skaityti teksta kai nera paveiksleliu. Reikia daugiau pavaiksleliu, o ne vien teksta sukist.