Kaip žinia, mėgstamos dvasių ir vaiduoklių buvimo vietos – tai senovinės pilys. Pilių su vaiduokliais tema labai populiari tiek kine, tiek literatūroje. Tačiau be kūrybinės išmonės yra dar dokumentais užfiksuoti paranormalūs reiškiniai, kurių liudininkais tapo senovinių pilių gyventojai ir svečiai. Šiame straipsnyje ir bus pasakojama apie tokius įvykius.
Grafo Palfijaus mirtis
Šios istorijos pradžia galima laikyti 1908 metų birželio 2 dieną, kai Vienoje mirė 79 metų amžiaus grafas Janas Palfijus. Būdamas užkietėjusiu viengungiu, jis neturėjo nei žmonos, nei vaikų, o paveldėtojais tapusius giminaičius domino tik grafo turtai. Labiausiai domino giminės pilis, įrengta netoli Slovakijos Boinicų miesto tarp miškų vaizdinguose kalnuose.
Grafo kūno skrodimo rezultatai buvo šokiruojantys – pasirodo, kad senas viengungis visiškai nesikratė moteriškos draugijos, nes, kaip teigiama patologoanatomo išvadoje, mirties priežastis buvo įsisenėjęs sifilis.
Velionio kūnas buvo paruoštas gabenimui į Slovakiją. Jis buvo patalpintas cinkuotame karste ir pripildytas konservuojančiu tirpalu. Po keturių dienų gedulingas kortežas, kurį sudarė arkliais pakinkytas katafalkas ir paskui jį ant arklių jojantys fakelų nešėjai, atvyko į pilį, kur grafo įsakymu vienoje iš rūsyje esančių patalpų buvo įrengta kapavietė. Netrukus šiame rūsyje buvo pastatytas iš Insbruko atgabentas didžiulis rožinės spalvos marmuro sarkofagas, kuriame ir buvo patalpintas cinkuotas karstas su grafo kūnu.
Kova už palikimą
Kai paveldėtojai išgirdo grafo testamentą, jie buvo nepaprastai susierzinę ir netgi pasipiktinę. Pasirodo, grafas, kuris buvo didelis meno kūrinių mėgėjas, daugelį metų ieškojo ir supirkinėjo senų meistrų paveikslus, skulptūras ir dekoratyvinius dirbinius daugelyje Europos šalių. Šiems pirkiniams buvo išleistos beveik visos lėšos. Grafo testamente buvo išreikštas noras, kad visi šie meno dirbiniai po jo mirties paliktų pilyje, kur juos galėtų tyrinėti meno ir muziejų darbuotojai bei apžiūrėti visi to norintys. Vienu žodžiu, grafas pageidavo, kad po jo mirties pilis taptų visuomenei atviru muziejumi.
Paveldėtojai, kurie jau planavo pelną, kurį turėjo gauti, pardavę pilyje esančius meno dirbinius, buvo nepatenkinti tokiu testamentu. Jie sugebėjo gauti medicininę išvadą, kad tuo metu, kai grafas sudarė testamentą, jo smegenis jau buvo paveikusi venerinė liga, pasireiškianti psichiniu susirgimu ar net silpnaprotyste. Jiems taip pat pavyko surasti keletą „liudininkų“, kurie sutiko teismo salėje papasakoti apie grafo elgsenos paskutiniaisiais jo gyvenimo metais keistenybes. Tai leido paveldėtojams užginčyti keletą pagrindinių testamento punktų. Daugelis meninių vertybių perėjo paveldėtojų žinion ir po audringų dalybų buvo parduoti kolekcionieriams. Nors pilis buvo atvira, tačiau solidžiu muziejumi ir tikra meno šventove, kaip to norėjo grafas, ji netapo.
Prasidėjo…
Nuo šių įvykių praėjo beveik pusė amžiaus. Boinicų pilyje prasidėjo paslaptingi įvykiai. 1957 metais viena tarnautoja pranešė, kad iš marmurinio sarkofago ėmė sunktis tamsiai raudonas skystis, panašus į kraują. Per laiką jo susirinko apie 2 litrus. Cheminė ir bakteriologinė analizė parodė, kad tai buvo labai sudėtingos sudėties skystis, turintis kelių rūšių bakterijas, tačiau pavojaus žmonių sveikatai šis skystis nekėlė. Buvo iškelta versija, kad šis skystis susidarė dėl į grafo kūną įleisto konservuojančio skysčio reakcijos į cinką, iš kurio buvo pagamintas karstas. Skystis ėmė skverbtis į paviršių, kai korozija kiaurai pragraužė metalą. Tiesa, mokslo veikėjus šiek tiek stebino tai, kad visa tam prisireikė beveik 50 metų.
Skysčio iš sarkofago išsiskyrimas baigėsi 1995 metų rugsėjo mėnesį, tą pačią dieną, kai pagal susitarimo tarp Čekijos ir Slovakijos vyriausybių apie buvusios Čekoslovakijos Respublikos kultūrinio palikimo pasidalijimą į Boinicų pilies varpinę buvo sugrąžintas XIV amžiaus Florencijos meistro kūrybos altorius. Gali būti, kad šie du įvykiai visiškai atsitiktinai sutapo, tačiau daugelis pilies darbuotojų ir gyventojų tai palaikė ženklu iš aukščiau. Buvo žinoma, kad Janas Palfijus praleisdavo daugybę valandų prie šio altoriaus.
Žmonių, kurie artimai pažinojo grafą, nuomone altorius jungė jį su kitais pasauliais ir leido iš supančios erdvės semti papildomą energiją, kuri ir suteikė Palfijui jėgų tiek ilgai kovoti su siaubinga liga. Kalbant apie meninę altoriaus vertybę, tai grafas pagrįstai jį laikė pačiu vertingiausiu jo įsigytu meno kūriniu. Nuo 1933 metų altorius puošė Stenbergo rūmų, kurie yra Prahos Nacionalinės galerijos dalimi, ekspoziciją.
Paslaptingų reiškinių vis daugėja
O paslaptingi reiškiniai Boinicų pilyje nesibaigė. Jų liudininkais nuolat tapdavo saugos tarnybos, kuri saugojo pilį, darbuotojai. Štai ką pasakoja vienos pamainos viršininkas: „Ant lygaus stalo paviršiaus stovi puodelis su kava. Niekas prie jo nesiliečia. Staiga puodelis savaime ima šokinėti. Arba kitas nutikimas – savaime pasisuka didžiulės senovinės skrynios spynos raktas. Aš tuo niekada nebūčiau patikėjęs, jei viso to nebūčiau pats pamatęs! Apsaugos darbuotojai man pasakojo, kad neretai girdi prislopintus balsus arba neaiškius murmėjimus tuščiuose ir užrakintuose kambariuose. Kartą mūsų tarnybinis šuo lodamas metėsi prie vienų tokio kambario durų. Mes atidarėme duris, o viduje – tuščia…“
Kaip pasakojo kai kurie pilies darbuotojai, prieš aušrą koridoriuose ir praėjimuose dažnai pasirodo pusiau permatomi siluetai. Viena moteris veidrodyje pamatė žmogaus su juodu turbanu ant galvos figūrą. Kai siaubo apimta atsisuko, pamatė, kad kambaryje be jos daugiau nieko nėra.
Paaiškinti pilyje vykstančius paslaptingus reiškinius buvo pakviesti parapsichologai ir ekstrasensai. Jie patvirtino, kad jaučia kažkokias anapusines jėgas, tačiau patikino, kad, jų manymu, jos nekelia jokio pavojaus aplinkiniams. Vienas iš pakviestųjų, žinomas „vaiduoklių medžiotojas“ daktaras Jonasas patarė: „Palikite dvasias ramybėje“.
Paslaptingas Boinicų pilies pasaulis
Kadangi informacija apie paslaptingus reiškinius Boinicų pilyje patvirtinta dokumentais, yra pagrindas manyti, kad visi panašūs įvykiai, nutikę šioje pilyje senovėje, taip pat vyko iš tikrųjų
Egzistuoja senovinė legendą apie „akmeninius dukatus“. Joje pasakojama apie tuos laikus, kai pilies savininku buvo vietinis turtuolis Janas Korvinas. Tuomet raišas kubilius – meistras, gaminantis statines – prakeikė pilies valdytoją Petrą Paką už tai, jog šis neleido apiplauti skaudančios kojos šalia pilies esančio gydančiojo šaltinio vandeniu. Po to šaltinis su gydančiu vandeniu prasiveržė visai šalia kubiliaus namo, o šaltinis šalia pilies išseko. To dar maža – visi pasipūtusio ir godaus valdytojo pinigai pavirto mažais apvaliais akmenukais. O kubilius pasveiko.
Nemažai paslapčių slypi ir pilies požemiuose. Jos akmeniniai pamatai buvo padėti XIII amžiuje plokštikalnėje, kurią sudarė kalkakmenis. Šioje lengvoje ir korėtoje uolienoje neretai pasitaiko didelės ertmės, kurias nesunku plėsti, gilinti ir tarpusavyje sujungti tuneliais.
Boinicų pilies rūsyje yra įėjimas į vieną tokį tunelį. Šiuo tuneliu, besileidžiančiu į 27 m gylį, galima patekti į erdvų beveik apskritą 22 m skersmens urvą su dviem mažyčiais ežeriukais. Urvo kupolas ir sienos padengtos nepaprastai gražiais įvairių spalvų nutekėjimais – nuo aukso spalvos iki avietės raudonumo spalvos. Yra tikrai žinoma, kad grafas Palfijus mėgdavo pabūti vienas šiame urve ir žiūrėti į fakelo šviesa apšviestą vandens paviršių.
Pasakojama, kad šiame urve jis atlikdavo slaptus ritualus, kurie jam leisdavo patekti į kitus realaus pasaulio matavimus, o idealiai lygus vieno iš požeminio ežerėlio paviršius veikė kaip magiškasis veidrodis. Tikriausiai, šis urvas ir vertingasis altorius varpinėje ir buvo tie „vartai“ į kitus matavimus, kuriuose galėjo lankytis Janas Palfijus ir kuriuose jis sėmėsi papildomos gyvybinės energijos.
Šis magiškas urvas yra tarsi pereinamas, iš jo keletas tunelių veda gilyn į kalnų masyvo gilumą. Tai gana siauri ir žemi praėjimai, dalinai užpilti uolienomis. Tiksliai nėra žinoma koks tunelių ilgis ir kur jie veda. Vienoje legendoje pasakojama, kad vieno tunelio ilgis yra daugiau nei 400 m ir jis į paviršių išeina netoli bažnyčios, esančios už Boinicų miesto vartų.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai
„Tuomet raišas kubilius – meistras, gaminantis statines – prakeikė pilies valdytoją Petrą Paką……visi pasipūtusio ir godaus valdytojo pinigai pavirto mažais apvaliais akmenukais. O kubilius pasveiko.“ Pasveiko ir tada atvyko i Lietuva litus akmenukais verst :DD