Tais metais po lietingo liepos mėnesio prasidėjo šiltos saulėtos dienos. Man kilo noras nuvykti į mišką ir pažiūrėti – gal jau dygsta grybai. Didelio laimikio nesitikėjau, tačiau nežymiu miško keliuku leidausi į man žinomą vietą. kurioje kiekvienais metais randu grybų. Truputį paėjau gilyn į mišką, perkritau nuo vaikystės žinomą griovį. Šis griovys buvo iškastas prieš daug metų miško pakraštyje, kad apsaugotų medžius nuo užsidegusios sausos žolės.
Grybų buvo labai mažai. Per valandą laiko pririnkau tiek, kad vos dengė krepšio dugną. Nenorėdamas be reikalo gaišti laiką, pasukau atgal ir leidausi link išėjimo iš miško. Kairėje pusėje tarp aukštų medžių pastebėjau prošvaistę. Žinojau, kad tenai, tarp miško pakraščio ir griovio tyvuliuoja nedidelis ežeriukas, šalia jo yra pelkė. Prisiminiau, kad vienais metais netoli ežeriuko aptikau grybų, todėl mane vėl apėmė – gal ir šiandien manęs ten laukia puikus laimikis?
Pasukau iš takelio ir leidausi tiesia šiaurės kryptimi link tikslo. Netoli pelkės vėl peržengiau griovį ir ėmiau ieškoti grybų. Tačiau radau tik keletą ūmėdžių. Visiškai įsitikinau, kad šiandien neprisigrybausiu, todėl vėl pasukau link keliuko. Žinoma, galėjau eiti trumpiausiu keliu šalia griovio iki susikirtimo su keliuku, tačiau pakraštys buvo labai apžėlęs krūmais ir dilgėlėmis, todėl nusprendžiau padaryti nedidelį lanką.
Vėl peržengiau griovį pietų kryptimi ir patraukiau pirmyn. Judėti buvo gana nelengva, nes aukštoje ir tankioje žolėje buvo nemažai slidžių rąstgalių bei nulūžusių medžių bei vietomis reikėjo apeiti tankiai suaugusį jaunuolyną. Paskendęs savo mintyse perėjau per netankų krūmyną ir prieš savo akis pamačiau… pažįstamą griovį. Keisčiausia buvo tai, kad griovys buvo šiaurinėje pusėje ir toje pačioje vietoje, kur aš neseniai buvau. Keista, bet tuo metu manęs tai labai nesujaudino. Galvoje šmėkštelėjo mintis: „Kokios čia dar nesąmonės? Juk aš čia jau buvau“. Vėl nugrimzdau į apmąstymus ir antrą kartą peržengiau kliūtį. Man reikėjo sustoti, gerai apsižvalgyti aplinkui, susikaupti, tačiau aš buvau kažkokioje pusiau sąmoningoje būsenoje ir žingsniavau toliau, tik retkarčiais mesdamas žvilgsnį į priekį.
Po kiek laiko pakėliau galvą ir vėl pamačiau prieš akis tą patį griovį. Jis vėl buvo toje pačioje vietoje, šiaurinėje pusėje. Reiškia, griovys prieš mane atsiranda jau trečią kartą, nors toje vietovėje yra tik vienas griovys! Tai mane privertė sustoti ir atidžiai apsižvalgyti.
Pažįstamas miškas, kuriame švilpavo kažkoks paukštis, dešinėje pusėje nedidelis ežeriukas ir žinomas griovys prieš mane. Viskas kaip paprastai. Tad kodėl man teko tris kartus peržengti šį griovį ta pačia kryptimi ir neperžengti priešinga? Juk aš visą laiką judėjau pietų kryptimi.
Tuo metu neaukštai virš miško praskrido lėktuvas. Aš jau buvau jį pastebėjęs, kai dar artinausi link miško. Tai buvo karinis žvalgybinis lėktuvas, kuris jūroje ieškojo povandeninių laivų. Pakilęs iš netoliese esančio aerodromo, šis lėktuvas skraidydavo uždaru keturkampiu maršrutu – tai vadinama „didžiąja dėžute“. Man teko tarnauti armijoje, todėl žinojau, kad vienas toks skrydis trunka apie 10 minučių. Ankstesnis skrydis buvo prieš tai, kai nusprendžiau pasukti į keliuką. Reiškia, kažkokia nematoma jėga maždaug kas trys minutės nepastebimai grąžindavo į kelio pradžią, o po to viskas vėl kartodavosi.
Susimąsčiau, ką reikia daryti toliau. Galėjau vėl bandyti eiti ankstesniu maršrutu, bet jeigu vėl atsidursiu prie griovio ketvirtą, penktą, šeštą kartą? Juk tai gali kartotis ir kartotis. Kada man pavyks išeiti iš šio erdvės ir laiko maišo? Vienu metu man pasidarė baisoka. Reikia kažką keisti. Iš miško galima išeiti, einant tiesiai į šiaurę, tačiau kelyje lauktų didelė vėjovarta, būtų sunku eiti ir laiko sugaiščiau labai daug. Ir jokių garantijų, kad vėl nepradėsiu sukti ratais.
Nusprendžiau eiti griovio pakraščiu iki susikirtimo su keliuku. Eiti buvo nelengva, reikėdavo vietomis aplenkti krūmynus ar dilgėlių tankumynus, tačiau dabar jau iš akių orientyro nepaleidau. Man atrodė, kad einu labai ilgai, jau į galvą ėmė lįsti neramios mintys, tačiau man pasisekė – pamačiau žinomą eglę šalia keliuko. Atsidusau su palengvėjimu, nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą ir smagiai patraukiau iš miško. Po 10 minučių jau buvau atviroje vietovėje.
Pakeliui namo niekaip negalėjau nustoti galvoti apie šį atsitikimą. Jeigu aš ėjau ratais, tai kaip per 3 minutes galima apsukti ratą ir to nepastebėti? Juk iš esmės aš trypčiojau vienoje vietoje. Ir dar – griovį tris kartus perėjau pietų kryptimi, tačiau tiek pat kartų turėjau jį kirsti ir priešinga kryptimi, tačiau to nebuvo. Nepastebėti griovio neįmanoma, nes vienas jo šlaitas yra gana aukštas ir status. Mano atmintyje aiškiai įsiminė į visi perėjimai vienoje ir toje pačioje vietoje ir visi jie buvo į pietų pusę. Kažkas nepaaiškinamo!
Ilgai negalėjau užmiršti šio keisto atvejo, kol prieš keletą metų tas pats miškas man pateikė dar vieną siurprizą. Rugpjūčio pabaigoje išsiruošiau grybauti, tačiau vėl nesėkmingai. Miškas buvo labai sausas, trūko lietaus. Greitai supratau, kad namo teks grįžti su tuščiu krepšiu. Nenorėdamas veltui eikvoti laiko, nusprendžiau padaryti žvalgybą ateičiai.
Ėjau tarp dviejų pusiau išdžiuvusių pelkių apleistu keliuku. Truputį nutolęs nuo pelkės priekyje pastebėjau po egle kažką nedidelį, rudą ir apvalų. Širdis (iš karto ėmė smarkiau plakti – juk tai pats vertingiausias grybas – gražuolis baravykas. Priėjau arčiau, net nusikeikiau mintyse – tai buvo tik lapai, iš toli labai panašūs į grybą. Keliukas driekėsi dar apie 30 m ir baigėsi tokiame tankumyne, kad buvo lengviau eiti mišku į lygiagrečiai šiam keliukui.
Priekyje buvo dar viena išdžiuvusi pelkė, kuri buvo apaugusi švendrėmis ir aukšta žole, kuri siekė juosmenį. Vietomis kyšojo dideli išsišakoję šiekštai. Padariau lanką – apie ketvirtį apskritimo, ir išėjau į gana platų, išvažinėtą, nors ir vietomis duobėtą kelią, kuris suko į pietvakarius. Man reikėjo traukti į pietus. Vasarą šiame rajone teko būti du kartus, todėl žinojau, kad netoliese yra dar vienas sunkiai pastebimas keliukas.
Prasibroviau pro krūmus, augančius: šalia kelio, ir greitai radau minėtąjį keliuką. Tai buvo dvi lygios ir tiesios vėžės, kurios labiau panašėjo į du lygiagrečius – sutryptus takelius, užklotus spygliais ir sudžiuvusia žole. Iš pradžių eiti buvo lengva, tačiau po kiek laiko atsirado žemai palinkusių beržų, pro kuriuos ‘tekdavo pralysti gana žemai pasilenkus. Po to keliukas ėmė vingiuoti. Netikėtai pastebėjau ant keliuko sunkvežimių padangų paliktus atspaudus. Kartais tekdavo apeiti nemažas balas.
Praėjus maždaug valandai ir ketvirčiui prie save pamačiau didžiulę proskyną, kurios plotis siekė apie 200 metrų. Šios proskynos viduriu buvo nutiesta aukštos įtampos elektros linija. Pasukau į proskyną ir kurį laiką ja ėjau, žvalgydamasis į mišką kitoje pusėje. Nebuvo matyti jokių keliukų, kurie įeitų į jį. Ėmė smarkiai kaitinti saulė. Pereiti proskyną, išraustą buldozerių, kuri buvo panaši į tikrą kliūčių ruožą su duobėmis, išverstais kelmais, nebuvo jokio noro.
Eiti atgal, kai taip kepino saulė, irgi nesinorėjo, todėl pasukau pirmuoju į mišką vedančiu keliuku. Medžių pavėsyje pasidarė truputį vėsiau. Pažvelgiau į laikrodį. Prieš išeidamas į mišką žmonai pažadėjau, kad grįšiu iki 16-os valandos. Na taip, tikrai nespėsiu! Užteks žvalgytis po mišką, laikas kuo greičiau skubėti namo. Nenorėjau jaudinti žmonos, kuri negalėjo pasigirti stipria sveikata.
Kelias kol kas veda ne ta kryptimi, kuria man reikia, tačiau grįžti atgal proskyna apsipylus prakaitu visiškai nesinorėjo. Nusprendžiau kol kas eiti toliau šiuo keliuku, o kai bus susikirtimas su man tinkamu, kad ir labai nedideliu keliuku ar net taku, pasuksiu arčiau namų. Ėmiau sparčiau žingsniuoti tarp dviejų išmuštų duobėmis vėžių. Net pats nepajutau, kaip negarsiai, tarsi pats sau pusbalsiu pasakiau: „Brangus miške, išvesk mane greičiau į laukymę, noriu greičiau sugrįžti namo, kad žmona nesinervuotų“.
Po kelių minučių priėjau išsišakojimą. Žolėmis apaugusi atšaka iš pradžių man pasirodė labai įtartina. Dar nuves mane į kokią aklavietę ar baigsis krūmynuose, kaip ir tas kelias, kuriuo ėjau iš pat pradžių. Tačiau ši atšaka buvo arčiau reikiamo man kurso, todėl ryžtingai pasukau į ją. Neužilgo keliukas ėmė sukti link namų, kol pagaliau visiškai sutapo su man reikiama kryptimi. Nebuvo jokių nukarusių medžių šakų, netrukdė jokie jaunuolynai, kuriuose būtų tekę eiti susilenkus, todėl gana plačiais žingsniais traukiau namo. Taip norėjau greičiau pareiti, kad net nesidairiau į šonus grybų. Kuo toliau, tuo keliukas darėsi geresnis. Jis pasidarė lygus, be duobių, tarsi tai būtų ne kelias, o plati alėja – kaip miesto parke.
Priekyje po egle pastebėjau kažką panašaus į grybą. Pagalvojau, gal šį kartą pasisekė ir galėsiu nusipjauti baravyką. Kai liko keletas žingsnių, iš apmaudo net nusispjoviau – vėl nukritę lapai iš toliau priminė grybą. Sustojau ir atidžiai apsižvalgiau. Atrodo, kad čia jau buvau – viskas taip pažįstama. Geriau įsižiūrėjau į grybą primenančius lapus – tie patys lapai, tik kiek iš kitos pusės! Priešais mane buvo prošvaistė tarp medžių. O netoliese man jau žinoma pelkė. Negali to būti!
Atsisukau atgal ir tiesiog nustėrau – maždaug už 20 metrų kelias vėl baigėsi tankumyne, t.y. lygiai taip pat, kaip ir pradžioje. Alėjos tarsi nebūta. Tačiau kaip aš galėjau čia atsidurti, nepastebėdamas susikirtimų su kitais keliukais,: nepraeidamas didelės išdžiūvusios pelkės ir tankių krūmynų? Visa tai turėjau matyti einamas iš pietų pusės. O būtent iš tos pusės ir atėjau. Vėl pažvelgiau į laikrodį – pasirodo, nuo proskynos ėjau vos 20 minučių. Jeigu paskubėsiu, tai spėsiu laiku namo arba vėluosiu labai nedaug. Žengiau pirmyn, vis dar netikėdamas šiuo stebuklu. Nėra jokių abejonių, aš esu man reikiamoje vietoje. Štai pažįstamas vingis, didelė nulūžusi medžio šaka, pelkė, nuo kurio prasidėjo mano kelionė. Kaip tai galėjo atsitikti?
Dar kartą atsisukau ir apsižvalgiau. Taip, alėjos, kuria atėjau, niekur nesimatė, tarsi jos nė nebuvo. Kokie čia burtai? Nejaugi miškas išgirdo mano prašymą ir įvyko viskas kaip pasakoje – prasiskyrė medžiai, nusidriekė kelias, kuris pro kelmynus, balas parvedė mane tiesiai namo? Juk viso to pakeliui aš nemačiau, o turėjau pamatyti, nes iš pietų, iš kur atėjau, to nepastebėti neįmanoma. Aš buvau nustebęs ir sutrikęs. Matyt, stebuklai, nors ir retai, tačiau įvyksta.
Kitais metais man vėl teko pabuvoti prie posūkio ties išdžiūvusia bala. Norėjau paieškoti grybų šalia mažai pastebimo keliuko, kuriuo praėjusį kartą ir pradėjau savo kelią link proskynos. Vaikščiojau pirmyn, atgal, sustodavau, apsižvalgydavau, tačiau keliuko nebuvo. Jis dingo. Ir tuomet pradėjau prisiminti kai kuriuos keistus dalykus, kurie buvo susiję su metų senumo įvykiais. Pirma, keliukas nesijungė su važiuojamu keliu, kažkaip nepastebimai išnyko jo nepasiekęs. Antra, iš pradžių tas kelias buvo labai tiesus ir lygus, kaip ta alėja, kuri mane sugrąžino atgal. Abi vežios nebuvo giliai įspaustos į miško dirvą, iš po žemės neišlindo šalia augančių medžių šaknys, kaip paprastai būna miško keliukuose. Ir dar prisiminiau, kad sunkvežimių padangų žymės atsirado staiga, tarsi iš niekur. Be to, niekur nebuvo matyti, kad sunkvežimiai būtų apsisukę.
Visi šie prisiminimai tik dar labiau sujaukė mintis mano galvoje. Ieškodamas grybų tik apie tai ir galvojau. Laimei, šį kartą viskas buvo gerai, niekur nenuklydau ir sėkmingai bei laiku grįžau namo. Abu miške nutikę įvykiai man iki šiol neduoda ramybės. Kartas nuo karto vis juos prisimenu ir bandau surasti kokį nors paaiškinimą. Tačiau niekaip to negaliu padaryti.
Šaltinis Mįslės ir Faktai
Mano kaimyno tetai irgi taip buvo :\