Visi žinoma kas yra NSO – tai neatpažinti skraidantys objektai, tačiau neatpažinti objektai yra stebimi ne tik danguje, bet ir po vandeniu. Tokiais atvejais jie yra vadinamai NPO – neatpažintais plaukiojančiais objektais. Ko gero nesuklysime sakydami, kad susitikimų su skraidančiomis lėkštėmis danguje yra užfiksuota kur kas daugiau, nei po vandeniu, tačiau ir vandenynų ar ežerų gelmėse tokių reiškinių apstu. Apžvelkime kelis iš jų.
Rusų atominis povandeninis laivas, plaukdamas po vandeniu, pastebėjo jį apsupusius net šešis neatpažintus plaukiančius objektus (NPO). Kai atomlaivis bandė „pakrypuoti“ ar „palinksėti“, visi NPO kartojo jo manevrus. Laivo kapitonas, nežinodamas, kaip ištrūkti iš apsupties, liepė iškilti į paviršių, nors pagal užduotį tai buvo draudžiama daryti. Visi šeši NPO taip pat išniro į paviršių ir nuskrido.
Norvegų kariškius ilgokai piktino po ilgus ir gilius Norvegijos fiordus nardantys NPO. 1983 metų balandžio 27 dieną vieno fiordo pradžioje dirbę narai pastebėjo praplaukiantį įtartiną povandeninį laivą. Netrukus kariniai laivai užblokavo išėjimą iš fiordo, bet paieškos buvo bevaisės. Ir tik po trijų parų NPO vėl buvo aptiktas prietaisais. J jį paleistos 8 raketos ir 6 giluminės minos neturėjo palikti jam jokių šansų išlikti. Bet NPO dingo iš stebėjimo prietaisų ekrano nenukentėjęs. Po kelių valandų jis buvo pastebėtas jau už 300 kilometrų. Norvegai šnipinėjimu įtarinėjo sovietinius atominius laivius. Bot tokie greičiai net šiuolaikiniams povandeniniams laivams neįsivaizduojami.
Norvegijos fiorduose ir didžiuosiuose ežeruose per 15 metų (iki 1983) užregistruota beveik 200 svetimų povandeninių judančių objektų, iš kurių apie 75 savo elgsena visiškai nepanašūs į žemiškuosius.
Ne kartą į panašią keblią padėtį buvo patekę ir JAV kariškiai. Kaip savo knygoje „Nematomi rezidentai“ pasakoja anomalių reiškinių tyrinėtojas, JAV mokslininkas A. T. Sandersonas, 1963 metais prie Puerto Riko krantų vyko JAV karinio jūrų laivyno manevrai, kurių tikslas – susekti svetimus povandeninius laivus. Staiga vieno povandeninio laivo prietaisai užfiksavo NPO, po vandeniu plaukiantį fantastiniu 300 km/val. greičiu. Daugybė paviršinių ir povandeninių laivų keturias dienas vaikėsi NPO ir bandė jį apsupti, bet jis, pakildamas prie paviršiaus ar pasinerdamas gilyn, tarsi žaidė, o paskui nėrė į šešių kilometrų gylį ir dingo. Šiuolaikiniams povandeniniams laivams geriausiu atveju pasiseka panerti vos į kelių šimtų metrų gylį.
Amerikiečių lėktuvnešis „Franklinas D. Ruzveltas“ net penkis kartus laivo žurnale užregistravo susitikimus su NPO. Gal 45 000 tonų talpos ir kelis tūkstančius kariškių talpinantis milžinas NPO sudomino kylančių ir besileidžiančių lėktuvų gausa? Dažniausiai, pakilę iš vandens, NPO apžvalgydavo lėktuvnešį ir dingdavo, bet 1956 metų spalio 18 dieną netgi tokiam milžinui „pasimatymas“ baigėsi liūdnai. Palikęs savo bazę po kapitalinės rekonstrukcijos, pilnai pakrautas lėktuvnešis išplaukė į bandomąjį plaukiojimą. Minėtą dieną giliavandenėje vietoje jis gavo tokį stiprų smūgį į kylį, jog laive buvusių kariškių liudijimu, lėktuvnešį gal metrą pakylėjo aukštyn. Sunku įsivaizduoti, kokio dydžio turėjo būti smūgiavęs objektas. Specialistų nuomone, bet koks šiuolaikinis povandeninis laivas būtų buvęs pats sumaitotas, o lėktuvnešį tik kepštelėtų. „Franklinui D. Ruzveltui“ su prakirstu dugnu teko grįžti į bazę naujam remontui…
