Nemirtingumo receptas

Jau nuo senų laikų žmogus svajoja gyventi amžinai. Faraonai, karaliai, imperatoriai naudojo įvairias įmanomas priemones, kad bent žmonių atmintyje išliktų amžiams. Jie reikalavo, kad apie juos būtų kuriamos dainos ir eilės, o jų palaikai būtų saugomi didingose šventyklose.

Jeigu anksčiau žmonės dažnai mirdavo nuo bado, vargo, ligų ar fizinės prievartos, tai dabar pagrindine mirties priežastimi yra senatvė. Žmonių gerbūvis ir medicinos išsivystymo lygis auga kiekvienais metais, vis geresni rezultatai pasiekiami, kovojant su infekcijomis. Būtent senėjimas sukelia daugumą ligų, kurios baigiasi mirtimi. Tuo pačiu metu yra nemažai žmonių, kurie sulaukia šimto metų ir išlieka aktyvūs.

Būtent tokie ilgaamžiai aktyviai tiriami visame pasaulyje. Per artimiausius keletą metų planuojama perskaityti daugelio šių ilgaamžių žmonių genomą. Garsus Harvardo universiteto (JAV) genetikas Džordžas Cerčas mano, kad galima prailginti ne patį gyvenimą, o jaunystę. Tai padės padaryti naujas mokslas – sintetinė biologija. Išgydymui nuo senatvės, ko gero, reikės pakeisti konkretaus žmogus genomą.

Jiems mirtis nebaisi

Naudingų idėjų dėl tokio įsikišimo į žmogaus genofondą galima surasti gamtoje. Kai kurie Grenlandijos banginiai gyvena iki 120 metų. Šį faktą patvirtina jų odoje įstrigę harpūnai. Pati seniausia žinoma žuvis – ryškai raudona koi, arba tiksliau – nišikigoi (visiems žinomo karpio porūšio), patelė Hanaka mirė labai įdomią numerologijos požiūriu dieną -1977-ųjų m. liepos 7 d., būdama 226-ių metų amžiaus.

Arctica islandica rūšies moliuskai gyvena daugiau nei 400 metų. Tai matoma ant metinių žymių ant jų kiautų. Toks ilgaamžiškumas paaiškinamas tuo, kad moliuskai gyvena labai šaltame vandenyje, kuriame medžiagų apykaita vyksta labai lėtai.

Yra ir tokių organizmų, kurie tarsi nesensta. Pavyzdžiui, hidra – nedidelis plėšriųjų duobagyvių genties vandens gyvūnas, savo išvaizda primenantis kaktusą, niekada nesensta ir biologiniu požiūriu gali būti laikoma nemirtinga. O Turritopsis nutricula rūšies medūza metams bėgant ne senėja, o jaunėja. Ji gali iš suaugusios stadijos (normali medūza) sugrįžti į ankstesnę — polipo stadiją. Visa šių medūzų populiacija tokį stadijos pasikeitimą gali atlikti nuolat, taip išvengiant biologinės mirties nuo senatvės. Tiesa, tai neapsaugo nuo grobuonių dantų ir ligų.

Tokie įkvepiantys ilgaamžiškumo (netgi nemirtingumo) pavyzdžiai gamtoje kelia atitinkamas mintis apie žmogų. Mes, kaip ir aprašytieji organizmai , susidedame iš ląstelių. O kai kurios ląstelės gali būti nemirtingos.

Teisingame kelyje

Viso pasaulio citologų tarpe puikiai žinoma ląstelių kultūra He La, kuri auginama laboratorijose ir jau daugelį metų naudojama įvairiuose tyrimuose. Kaip ji atsirado? 1951-ųjų m. spalio 4 d. nuo gimdos kaklelio vėžio mirė 31-ių m. amžiaus amerikietė Henrieta Laks (Henrietta Lacks). Šios moters auglio ląstelės buvo atrinktos moksliniams tikslams. Dabar jos vadinamos He La — pagal pirmąsias vardo ir pavardės raides.

Pasirodė, kad ląstelės gali nesunkiai augti ir dalintis dirbtinėje aplinkoje — stikliniame laboratoriniame inde — neribotai ilgą laiką. Pradinės kultūros įpėdiniai gyvena ir dabar, nors praėjo jau daugiau nei 60 metų kai jos buvo paimtos iš auglio. Tačiau šios ląstelės yra tiek pakitusios, palyginus su normaliomis ląstelėmis, kad tiesiogiai negali būti panaudojamos kaip žmogaus nemirtingumo modelis, bet galima teigti, kad jų tyrinėjimas mokslininkus atves į teisingą kelią.

Klonavimas ar kamieninės ląstelės?

Mokslininkams pavyko klonuoti daugiau nei 20 rūšių gyvūnus — peles, karpius, avis, beždžiones, karves, arklius, kates, šunis. Gyvų organizmų klonavimas dažnai vadinamas pavojingu ir neetišku. Tačiau nauja mokslinė mintis visada sunkiai skinasi kelią. Galima prisiminti dirbtinį apvaisinimą, kuris iš pradžių buvo uždraustas, o dabartiniu metu plačiai ir sėkmingai panaudojamas.

Dabartiniu metu pagrindinis argumentas prieš žmogaus klonavimą yra tas, kad yra didelė tikimybė, kad atsiras nelabai sveikų žmonių. Klonuoti gyvūnai dažniau serga ir miršta anksčiau nei jų neklonuotieji giminaičiai. Mokslininkai atkakliai dirba, greitu laiku klaidos tikimybė klonavimo metu bus mažesnė už natūralaus dauginimo metu galinčią atsirasti klaidą. Štai tada bus galima nebebijoti užsakyti tikslią savo kopiją ir taip pasiekti nemirtingumą.

Žmonija savo viltis sieja ne vien tik su klonavimu. Embrioninės kamieninės ląstelės – argi tai ne stebuklas? Iš jų galima gauti kitas organizmo ląsteles ir jas panaudoti ne tik veido ir kaklo odos, bet ir viso organizmo atjauninimui ir ligų gydymui.

Artimoje ateityje sintetinė biologija sugebės įveikti visus natūralius gyvenimo trukmės apribojimus. Medikai galės „remontuoti“ pažeistus audinius ir nukreipti jų augimą, auginti smegenų ląsteles, kurios bus sujungtos su elektroniniais prietaisais ir perduos jiems signalus pavojaus atveju, nepriklausomai nuo žmogaus būsenos. Galima bus valdyti neuronų augimą ir taip pagerinti atmintį bei padėti išvengti senatvinės silpnaprotystės.

Kelias į pusiau nemirtingumą

Per artimiausius 10-20 metų žmonija žymiai priartės prie nemirtingumo. Tiksliau būtų sakyti prie pusiau nemirtingumo, t.y. gyvenimo trukmė žymiai pailgės. Kaip visa tai atrodys? 1834-ais metais miręs anglų ekonomistas ir šventikas Tomas Maltusas savo knygoje „Gyventojų raidos principai“ rašė apie tai, kad žmonija turi labai ribotus pragyvenimo šaltinius. Jis dar manė, kad pasaulyje gyventojų daugėja geometrine progresija, o pragyvenimo šaltiniai – aritmetine.

Dabartiniu metu vietoje Maltuso skelbto visuotinio bado ir skurdo mes matome žmonių sveikatos pagerėjimą, jų gyvenimo trukmės pailgėjimą. Amerikiečių ekonomistas Džulianas Saimonas, gerai žinomas savo darbais apie gyventojų, imigracijos ir gamtinių resursų problemas, savo darbuose optimistiškai žiūri į žmonijos ateitį. Jis mano, kad pragyvenimo šaltinių išeikvojimą pavyks įveikti žmonių sumanumu, gamtinių resursų pakeitimu ir techniniu progresu. Mokslininkas teigia, kad žmonijai badas negręsia.

Žmonės pasidarys atsparūs virusinėms ir bakterinėms infekcijoms, visų formų vėžiniams susirgimams, netgi radiacijai – o tai labai padės įsisavinant kosminę erdvę. Visa tai bus pasiekta į žmogaus genomą įterpiant organizmų, jau turinčių tokias savybes, genų sekas. Atsparumo radiacijai galima pasimokyti iš Bdelloid rotifer – mikroskopinių gėlavandenių bestuburių, kurios išgyvena netgi apšvitintos milžiniškomis radiacijos dozėmis. Ilgaamžių žmonių genomo tyrimas taip pat padės pasiekti nemirtingumą.

Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: