Teleportacija senovėje – ar tai tikrai buvo?

Ar teleportacija įmanomas reiškinys? Vieni tuo tiki, kiti teigia, kad tai absurdas ir yra ne kas kita kaip išsigalvojimas. Daugybe pasakojimų apie teleportaciją galima rasti knygose ir internete. Visos tos istorijos apie žmonių persikėlimus laike ir erdvėje skamba kaip mokslinė fantastika. Bet ar tai tikrai tik išsigalvojimai? Šiame straipsnyje norėtumėme jus supažindinti su įvykiais nutikusius senovėje. Šie teleportacijos reiškiniai buvo užfiksuoti vienuolynų kronikose.

Vienas toks nutikimas nutiko su Romos filosofu Apolonu Tianiečiu, su kuriuo susidorojo imperatorius Domicianas. Teismo posėdžio metu Apolonijus netikėtai dingo iš visų posėdyje dalyvavusių žmonių akių ir tą pačią dieną atsirado kitoje vietoje, į kurią nuo Romos buvo galima nukeliauti tik per keletą dienų. Rusų vienuolis Nikonas pateko į poloviečių nelaisvę. Šie nuo jo nenuleido akių, netgi perpjovė kojų sausgysles, kad belaisvis nepabėgtų. Vienuolis visą laiką meldėsi. Vienos tokios maldos metu jis apstulbusių sargybinių akyse tiesiog išnyko. Tą pačią akimirką Nikonas atsidūrė Kijevo Pečioros Lavros vienuolyne, kur tuo metu vienuoliai giedojo giesmes.

Mariją Koronel de Agredą

Su šiuo vienuolynu susijusi dar viena istorija apie netikėtą žmonių teleportaciją didžiuliais atstumais ir kiaurai storas sienas. Rusų karvedys Eustatijus irgi pateko į nelaisvę klajokliams. Jis buvo sukaustytas grandinėmis, tačiau netikėtai atsirado vienuolyne – sužeistas ir sukaustytas grandinėmis.

Dar paslaptingesnė istorija pasakojama apie vieno Ispanijos vienuolyno vienuolę Mariją Koronel de Agredą. Nuo 1620-ųjų iki 1631-ųjų metų ji sugebėjo apie 500 kartų akimirksniu persikelti per Atlanto vandenyną. Stebuklingu būdu palikdama savo vienuolyną ir po to į jį sugrįždama, Marija vykdė misionierišką veiklą Centrinėje Amerikoje. Ji rašė dienoraštį, kuriame aprašė indėnų gyvenimą ir buitį.

Nesunku suvokti, kad jos pasakojimais aplinkiniai nelabai tikėjo. Be to, Marija tvirtino, kad Žemė yra apvali ir sukasi aplink savo ašį. Katalikų bažnyčios vadovybė bandė priversti vienuolę atsisakyti savo pasakojimų apie dabar visiems žinomus geografinius dalykus ir fantastiškus persikėlimus erdvėje, grasindama sudeginimu ant laužo. Tačiau 1631-ais metais į Ispaniją iš Amerikos sugrįžo vienuoliai, kurie vykdė misionierišką veiklą dabartinėje Naujosios Meksikos valstijoje. Jie patvirtino, kad sesės Marijos pasakojimai apie indėnų išvaizdą ir gyvenimą yra teisingi.

Patys indėnai vienuoliams pasakojo apie „baltą damą mėlynais rūbais“ ir parodė jos padovanotus puodukus. Misionieriai žinojo, kad šie puodeliai buvo pagaminti Ispanijoje pagal vienuolyno, kuriame gyveno sesuo Marija, užsakymą. Misionierių parodymai išsklaidė bažnytinės bausmės, besikaupusios virš vienuolės galvos, grėsmę.

Dabartinis tyrinėtojas Džeimsas Karikas savo knygoje „Palaimintosios Marijos iš Agredos gyvenimas“ rašo: „Tai, kad sesuo Marija iš tiesų daugybę kartų lankėsi Amerikoje, patvirtina ispanų konkistadorų, prancūzų tyrinėtojų dokumentai ir visiškai identiški indėnų, gyvenančių skirtingose gentyse, kurios viena nuo kitos nutolusios per tūkstančius mylių, pasakojimai. Bet kurioje rimtesnėje knygoje apie JAV pietvakarių istoriją galima rasti pasakojimų apie šį mistinį reiškinį, kuriam analogų nėra visame pasaulyje“.

Kažkas panašaus nutiko ir mums žymiai artimesniais laikais. Pavyzdžiui, 1888-ųjų m. sausio mėnesį Konektikute (JAV) neaišku iš kur atsirado keletas pirmykščių žmonių. Jie kalbėjo nesuprantama kalba, elgėsi gana agresyviai, tačiau po to netikėtai dingo. 1998-ais metais Kanberos (Australija) priemiesčio gatvėje, kurioje tuo metu buvo daugybė žmonių, tiesiog iš oro atsirado pagyvenusi moteris, apsirengusi XVII amžiaus rūbais. Ji atrodė labai išsigandusi. Matydama aplink ją besirenkančią smalsuolių minią, moteris ėmė bejėgiškai žvalgytis į šalis, o po to dešimčių žmonių akivaizdoje išnyko, tarsi ištirpo ore. Tai reiškia, kad teleportacija gali vykti ne tik erdvėje, bet ir laike.

Pagal: Mįslės ir faktai

Komentuok su Facebook paskyra: