Kaip kiekviena gyva būtybė išskiria šilumą, dujas ir energiją, taip pat ji išskiria ir savo gyvybingumo aurą, tai yra tam tikros spalvos spindinčią šviesą aplink kūną, rodančią žmogaus sveikatos, sielos ir minčių būseną. Apie auras kalbama nuo seniausių laikų, nors šiuos gyvybinės jėgos ženklus mato nedaugelis — tik tie, kurie turi dvasinių galių. Pastaruoju metu dedama daug pastangų ieškant būdų, kaip užfiksuoti auras, kad jas galėtų pamatyti ir paprasti žmonės. Aurų entuziastai tiki, kad tai padėtų spręsti sveikatos, psichologines ir emocines problemas, suprasti kai kuriuos kitus paslaptingus reiškinius.
Apie auras žinome tik iš tų, kurie jas mato — iš aiškiaregių. Pasak jų, kūno skleidžiamos auros spalva ir dydis paprastai nusako bendrą žmogaus sveikatos būklę. Sakoma, kad auros spalvos intensyvumas ir atspalviai kinta nelygu žmogaus nuotaikos, minčių kaita ir nuovargis. Susidomėjimas šios srities tyrimais nuolat auga. Jau yra sudarytas aurų ir jų reikšmių katalogas. Pavyzdžiui, žalia aura atspindi intelektines ypatybes, o ruda ir pilka — sveikatos sutrikimus. Vis dėlto mokslui sukaupti įtikinamų duomenų iki šiol nepavyksta, todėl bandant užfiksuoti auras naudojamos įvairiausios fotografijos technikos.
Pirmasis pastebėjęs žmogaus sveikatos būklės ir aurų švytėjimo ryšį buvo Londono Šv. Tomo ligoninės elektroterapijos skyriaus vedėjas Volteris Kilneris. 1911 m. gydytojas atkreipė dėmesį į tai, kad žiūrint pro spalvotą stiklą, matyti šviesos, gaubiančios paciento kūną, kontūrai. Jis taip pat pastebėjo, kad keičiantis paciento sveikatos būklei jį gaubiančios šviesos kontūro forma, intensyvumas ir spalva taip pat kinta. Tačiau be V. Kilnerio aurų niekas daugiau nematė, todėl iki pat 1939-ųjų jo tyrimams nebuvo pritariama. Unikalų fotografijos metodą visai atsitiktinai išrado Rusijos ligoninės elektrikas Semionas Kirlijanas. Jis pastebėjo, kad ant fotoplokštelės padėjus gyvą objektą ir per jį paleidus aukštos įtampos srovę aplink tą objektą tarsi kokia aureolė atsiranda nuostabus keisčiausių spalvų derinys.
Padedamas savo žmonos Valentinos Kirlijanas šią techniką ištobulino. Pirmoji jų padaryta nuotrauka vaizdavo lapą, nusėtą milijonais oranžinės ir turkio spalvos taškelių, tarsi išsiliejančių iš lapo gyslų, o pagal lapo kraštus buvo matyti keista aura. Ilgainiui jie atliko daug eksperimentų ir netgi sukūrė prietaisą, registruojantį aurų kitimą. S. ir V. Kirlijanai atkreipė dėmesį į tai, kad sveiki gyvybingi objektai spinduliuodami suformuoja aiškius ir ryškius kontūrus, o suvytusių ir žūstančių skleidžiamos auros būna labai silpnos.
S. Kirlijanas taip pat iškėlė mintį, kad skirtingos spalvos susijusios su skirtingomis nuotaikomis, jausmais ir mintimis. Bene įspūdingiausias eksperimentas buvo atliktas, kai S. ir V. Kirlijanus aplankė mokslininkas ir atnešė jiems ištirti du iš pažiūros vienodus lapus. S. ir V. Kirlijanai atrodė sutrikę, mat vieno lapo, iš pirmo žvilgsnio visiškai sveiko, aura buvo kažkokia keista.
XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais Kalifornijos universiteto parapsichologė Teima Mos įsitikino galimybe sėkmingai taikyti aurų tyrimus gydymo tikslams. Ji išplėtojo mintį, kad S. Kirlijano atradimas suteikė galimybę „užfiksuoti“ bioenergiją kaip apčiuopiamą, įrodomą dalyką. Ji netgi buvo nuvykusi į Sovietų Sąjungą aptarti aurų fiksavimo technologijų su sovietiniais paranormalių reiškinių tyrinėtojais. Parapsichologė norėjo S. Kirlijano aurų fiksavimo metodą pritaikyti diagnozuojant ligas. Ji buvo įsitikinusi, kad tai bus naujas medicinos raidos etapas. Deja, 1997-aisiais Mos mirė taip ir neįgyvendinusi savo sumanymo.
Reikia pripažinti, kad mokslo visuomenė ligų diagnozavimą pagal S. Kirlijano nuotraukas laiko nepatikimu metodu. Mokslininkai teigia, kad nuotraukose gaunamam atvaizdui įtakos turi drėgmė, oro slėgis ir įtampa. Tačiau aurų šalininkai įsitikinę, kad visus mus supa gyvybinė energija. Jie teigia, kad tik laiko klausimas, kada bus išrasta neginčijama metodika ir prieš mus atsivers visiškai naujos žmogaus gydymo galimybės.