Škotijos aukštumose yra kalnas, kur dauguma jaučia nepaprastą baimę, kokios nepatiria niekur kitur. Sakoma, kad ten, kur uolas gaubia rūkai ir miglos, tūno milžiniškas baisus padaras. Vietiniai jį vadina Am Fear Liath Mor, arba didžiuoju pilkuoju žmogumi. Kai kurie jį mačiusieji teigia, kad tai senis, apsigaubęs ilgais drabužiais, kiti — kad milžinas ar netgi velnias. Šis padaras ne tik gąsdina fizine jėga, bet ir sukelia vos ne savižudybę skatinantį depresijos ir panikos jausmą kiekvienam, kas tik prie jo prisiartina.
Ben Makdujis (Ben MacDhui) yra antrasis pagal aukštį Škotijos kalnas. Jo aukštis siekia 4000 pėdų. Įspūdingos išvaizdos kalnas — kietas riešutėlis ir patyrusiems alpinistams. Dauguma liudininkų, mačiusių pilkąjį žmogų ar jautę jo artumą, yra patyrę, užgrūdinti ir nelinkę fantazuoti alpinistai. Pirmasis, viešai pareiškęs, kad ant kalno sutiko keistą būtybę, buvo profesorius Normanas Kolis (Norman Collie). Kolis buvo gerai žinomas, visų gerbiamas alpinistas, tačiau jo pasisakymas Kerngarmo klube (Cairngarm Club) 1925 m. klausytojus tiesiog apstulbino.
N. Kolis papasakojo, kad 1891-aisiais leisdamasis nuo Makdujo viršukalnės už nugaros išgirdo kažkieno žingsnius. Kadangi viską gaubė migla, jis iš pradžių pamanė, kad tai jo paties žingsnių aidas. Tačiau geriau įsiklausęs suprato, kad garsai nesutampa su jo judesiais. Garsas buvo toks, tarsi jį sektų koks milžinas. Jo žodžiais tariant, atrodė, tarsi kažkas eitų iš paskos, tik tris keturis kartus platesniais žingsniais.
Persigandęs profesorius pasileido kiek kojos neša. Taip jis bėgo žemyn kalno šlaitu kokias keturias ar penkias mylias, kol garsai nutilo. Niekada N. Kolis prie to kalno nebesiartino. Iki pat mirties jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad „su Ben Makdujumi susiję kažkas labai paslaptinga“.
Antrojo pasaulinio karo metais Piteris Denšamas (Peter Densham) dirbo kalnų gelbėtoju. Jis turėdavo nustatyti Kerngarmo kalnuose sudužusių lėktuvų buvimo vietas ir gelbėti pilotus. Vieną dieną jam lankantis Ben Makdujo viršukalnėje žemę ėmė kloti tirštas rūkas. P. Denšamas atsisėdo ir ėmė laukti, kol oras pasitaisys. Po kurio laiko pasigirdo keistas traškesys, ir staiga gelbėtojas pajuto, kad šalia kažkas yra. Jis atsistojo norėdamas apsižvalgyti, tačiau akimirksniu jį apėmė panika. Nespėjęs susivokti, kas vyksta, jis pasileido bėgti nuo kalno pagal pat stačios uolos kraštą. Vėliau P. Denšamas pasakojo: „Bandžiau sustoti, tačiau nepajėgiau, tarsi kažkas būtų stūmęs mane. Tik vargais negalais įstengiau pakeisti bėgimo kryptį“.
Vėliau dauguma žmonių tose vietose matė keistą padarą ar patyrė neįveikiamą grėsmingą nuojautą. Vienas iš naujausių susidūrimų įvyko pačioje paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Trys vyrai vaikštinėjo po mišką Aberdino (Aberdeen) apylinkėse. Vienas jų pastebėjo priekyje taku bėgant žmogaus pavidalo būtybę. Vyriškis šūktelėjo draugams, ir kai jie pažiūrėjo ten, kur jis rodė, pamatė keistą, panašų į žmogaus veidą.
Po kelių savaičių tie patys vyrai važiuodami tomis pačiomis apylinkėmis pastebėjo, kad juos seka didelė tamsi būtybė. Net ir padidinus greitį iki 45 mylių per valandą padaras neatsiliko, tačiau galop pavargo ir sustojo. Ir šį kartą vyrai jautė stiprią baimę ir patyrė blogą nuojautą.
Pabaisų egzistavimo entuziastai pateikia gausybę idėjų dėl pabaisos kilmės. Kai kurie teigia, kad tai galįs būti ateivis ar kokios senos kalniečių padermės vaiduoklis, netgi koks išminčius — vienuolis. Kita įdomi teorija teigia, kad Ben Makdujo viršukalnėje yra vartai į kitų matmenų pasaulį, o ši būtybė esą saugo tuos vartus. Jeigu tai tiesa, reikia pripažinti, kad didysis pilkasis žmogus savo darbą atlieka puikiai. Kartą susidūrę su šiuo žmogumi tik nedaugelis drįsta dar kartą kopti į Ben Makdujį.
Vieni sniego zmones, kiti mamutus mato, bet as kazkaip abejoju ar butu islike vos keli individai, kurie net daugintis padoriai negali, kitu atveju ju butu zymiai daugiau, arba jie gyvena tukstancius metu :]
gan idomus pasakojimas tik idomu kodel nesurenge jokios ekspedicijos.