Pirmuoju šiuolaikiniu „kontaktuotoju su ateiviais“ laikomas Viljamas Dentonas iš JAV, Naujosios Anglijos. 1866 m. jis viešai pareiškė, kad telepatiškai bendrauja su kitos planetos gyventojais. V. Dentonas keliose savo knygose smulkmeniškai aprašė kitų civilizacijų kosminius laivus, panašius į diskus (priminsiu, kad apie diskų formos NSO plačiau prabilta tik XX a. viduryje). V. Dentonas tvirtino, kad jis pats vienu iš „diskų“ pabuvojo kosmose, aplankė Marsą ir Venerą.
Žymiems „kontaktuotojams“ priskiriamas ir lenkų kilmės JAV pilietis Džordžas Adamskis, kurio 1954 m. išleista knyga „Skraidančios lėkštės nusileido“ greitai tapo labiausiai skaitoma. Jeigu tikėti jo pasakojimais (o tikėti vargu ar galima, nes jo knygose aptikta ne viena falsifikacija), Dž. Adamskis iš viso pabuvojęs kosmose net vienuolika kartų.
Vienoje iš kelionių į Venerą jį lydėjusios žavingos mažaūgės humanoidės – blondinė Kiolna ir šatenė Ilmot…
Pastaraisiais metais užsienio spauda nemažai dėmesio skiria šveicarui Eduardui Majeriui, gyvenančiam netoli Ciuricho. Ponas Majeris tvirtina, kad jis su ateivių civilizacija, esančia Plejadų žvaigždyne, telepatiškai bendrauja nuo pat vaikystės.
Majeris irgi pabuvojęs kosmose — Eros planetoje, už 400 šviesmečių. Ten jis ilgai kalbėjosi su 300 metų amžiaus tos planetos gyventoja, kuri paaiškino, kad Eros planetos gyventojai sugeba ne tik judėti kur kas greičiau nei šviesa vakuume, bet net ir laike. Majeriui ypač patiko, kad Eroje darbo diena trunka tik dvi valandas…
Daugelis ufologų, net labai tikinčių, jog NSO yra kitų civilizacijų erdvėlaiviai, „kontaktuotojų“ pranešimais tikėti nelinkę. Pasak G. Kolčino, kuris įsitikinęs NSO „materialumu“ ir knygoje „NSO fenomenas: žvilgsnis iš Rusijos“ gana objektyviai išnagrinėjo didžiumą NSO fenomeno aspektų, patikėti „kontaktuotojais“ negalima jau vien todėl, kad: a) visa „kontaktuotojų“ pateikiama informacija paprastai nebūna patvirtinta nė menkiausiais įrodymais; b) beveik visi „kontaktuotojai“ vengia objektyvių tyrimų, t.y., atsisako leistis patikrinami melo detektoriumi, regresyvios hipnozės seansų ir t.t.; c) nors „kontaktuotojai“ nesileidžia patikrinami, kuklumu jie nepasižymi.
Su tokiu G. Kolčino vertinimu, matyt, reikia sutikti. G. Kolčino požiūrį į tyrimus galima pavadinti tradiciniu, netgi moksliniu. Šio požiūrio esmė – norima ir net reikalaujama informaciją apie NSO bei tos informacijos šaltinius ištirti kuo objektyviau, kuo išsamiau.
Kontaktuotojas iš Latvijos
„Ateiviai“, su kuriais itin intensyviai bendravo Latvių žurnalistas P. Muchoras, suteikę jam svarbių žinių apie Visatą bei jos paslaptis. Trumpai tą informaciją perteiksiu.
Visatoje egzistuoja 69 milijonai kosminių civilizacijų (KC). Jos skiriasi amžiumi ir intelekto lygiu. Intelektualiausios civilizacijos gyvena septyniuose erdvėlaikio matavimuose. Žemiškoji civilizacija esanti Didžiojo Šuns žvaigždyne Trono žvaigždės planetinėje sistemoje užgimusios KC eksperimento pasekmė. Deja, troniečiams eksperimentas nepavyko, žmonių sielos pasirodė esančios ydingos — pernelyg emocionalios ir agresyvios.
Tiesa. Trono civilizacija pavydi mums, žmonėms, tos laisvės ir emocijų gausos tačiau labai bijo, kad laisvės troškimas nepažeistų esamos pusiausvyros. Šviesiosios jėgos, kurioms priklauso ir Trono civilizacija, savo nevykusį kūrinį – žemiškąją civilizaciją — jau seniai saugumo vardan būtų sunaikinusios, bet tam priešinasi „tamsieji“, tikėdamiesi panaudoti žmones savo nesvariems tikslams.
Įdomu tai, kad 1990-aisiais iš Trono Žemėn turėjo nusileisti jų atstovas — Jėzus Kristus. Tiesa jei iki šiol antrojo Jėzaus atėjimo niekas nepastebėjo, pasak P. Muchorto taip ir turi būti. Jėzaus ir negalės niekas pastebėti nes jis gailėtis mūsų nusileis į „Šambalos šalį„…
Ką tik atpasakota gauta informacija buvusi „telepatinė“. Žmones, kurie panašiu (t.y., „telepatiniu“) būdu gauna informaciją iš „ateivių“, ufologai vadina „kontaktuotojais“. Beje, „kontaktuotojais“ galima vadinti beveik visus religijų pranašus, šventuosius ir t.t., nes ir jie apreiškimus ar apokalipses (graikiškas žodis „apo- kalypsis“ reiškia apreiškimą, betarpiškai perteiktą žinią) gaudavo „iš dangaus“, betarpiškai, kaip dabar pasakytume — „telepatiškai“. Tik jei, pavyzdžiui, krikščionys teigia, kad jie tuos apreiškimus gauna iš angelų ar šventųjų, iš Šv. Marijos ar Jėzaus, o dažniausiai – per Šventąją Dvasią, tai dabartiniai „kontaktuotojai“ tvirtina, jog visa ta „pranašinga“ informacija gaunama iš „ateivių“.
Ar galima tikėti kontaktuotojais?
Daugelis rimtų ufologų nedviprasmiškai teigia, kad dar niekam mūsų planetoje nepavyko tirti bent paties menkiausio NSO. Tačiau yra ir kitoks požiūris į NSO tyrimus. Jį bene vaizdžiausiai išdėstė Makempbelas. Savo knygos įžangoje jis rašo, jog ir pats, ir kiti ufologai gauna tūkstančius pranešimų apie NSO. Laiškus rašo, telefonu skambina, po paskaitų prieina ir pasakoja apie NSO inžinieriai, ūkininkai, dailininkai, žurnalistai, šokėjai, astronomai, kariškiai, lakūnai, piemenys ir t.t. Pasakoja ir pagyvenę žmonės, ir vidutinio amžiaus, ir vaikai. Pasakoja žmonės, gyvenantys ir JAV, ir Rusijoje, ir Kolumbijoje, ir Kinijoje, ir Prancūzijoje, ir Indonezijoje. Ir nereligingi, ir religingi.
Informatorių išsilavinimas vėlgi pats įvairiausias – pradedant mokslininkais ir baigiant beraščiais. Ir visi tie tarpusavyje nepažįstami žmonės, skirtingų pažiūrų, skirtingo išsilavinimo, skirtingo amžiaus, gyvenantys skirtingose šalyse, visi kaip vienas pasakoja apie NSO tą patį arba beveik tą patį! Skiriasi tik detalės.
Tad ar galima manyti, – klausia Makempbelas, – jog visi tie žmonės tarpusavyje susitarė meluoti? Be to, meluoti „vienodai“? Atrodo, jog tai neįmanoma. Todėl reikia daryti išvadą, kad jei informacijoje apie NSO vyrauja panašūs elementai, tai jie yra pakankamai objektyvūs, verti rimto tyrinėtojų dėmesio.
Makempbelo metodologiją paprasčiau galima perteikti taip: dabartiniame NSO tyrimų etape kur kas svarbiau tirti ne atskirus pranešimus apie NSO, o jų visumą, ir toje visumoje atrasti pasikartojančius elementus, aptikti statistinius dėsningumus.
Tad reiktų manyti, jog negalima beatodairiškai atmesti ir „kontaktuotojų“ teikiamos informacijos. Ją reikia analizuoti taip pat rimtai, kaip ir NSO fotografijas, garso įrašus, užfiksuotas fizines charakteristikas. Dažnai atrodo, jog „kontaktuotojų“ pasakojimai apie „artimus kontaktus“ yra absurdiški, tačiau, kaip matysime, ir juose esama rimtos, archetipinio pobūdžio informacijos.
1954 metai, Prancūzija. Vėlų rudens vakarą ponas X danguje išvysta ugningą rutulį, kuris jo akyse virsta sparčiai artėjančiu „disku“. Iš nusileidusio „disko“ išlipa keli mažaūgiai ateiviai ir vienas „europoidas“. Pastarasis prieina prie žado netekusio pono X ir taisyklingai prancūziškai paklausia: „Atleiskite kiek dabar valandų?“ „Dabar… — sutrikęs ponas X žiūri į laikrodį. – Dabar jau dvidešimt valandų trisdešimt penkios minutės…“„Jūs paskutinis melagis!—staiga ima šaukti „europoidas“ . — Jūs esate melagis ir niekšas! Dabar jau ketvirtadienis, o jūs sakote, kad tik dvidešimt valandų!“
G. Kolčino peršama „mokslinė metodologija“ tokius pranešimus paprasčiausiai ignoruoja arba paverčia pajuokos objektu. Tačiau jų gana daug. O jeigu vienas kito nepažįstantys skirtingų tautybių, amžiaus, išsilavinimo ir pažiūrų žmonės pasakoja panašias „absurdiškas“ istorijas, tai, regimai, tas absurdas tik tariamas. Būtent tokias „absurdiškas“ istorijas knygoje „Neregimas koledžas“ gana nuodugniai analizuoja prancūzų ufologas (ir žymus astronautikos specialistas) Žakas Vale.
Pasak šio ufologo, humanoidai paprastai be galo domisi laiku ir beveik visada… klysta, o dar dažniau sąmoningai klaidina žmones. Ši Z. Vale išvada ne iš piršto laužta – jis išanalizavo gausybę panašių pranešimų. O štai amerikiečių ufologas Džonas Kilis knygoje „NSO: operacija „Trojos arklys“ pateikia daug medžiagos, liudijančios, jog visi tie „mistiniai šou“, kada „atsiveria dangus“ arba humanoidai „užmezga kontaktus“, yra skirti tik žmonių dezinformacijai: ateiviai ne tiek patys klysta, kiek kitus sąmoningai klaidina, o kartais net žiauriai apgaudinėja.
Kontaktas su Tarpgalaktinės tarybos nariu
Daktaras Čarlzas Loghidas, JA V Mičigano universiteto darbuotojas, su „kosminiais proto broliais“ ryšį užmezgė 1954 metais. Jis susidraugavo su galingos Tarpgalaktinės tarybos nariu Ėsterų. Bendravo, be abejo, telepatiškai. Esteras daktarui C. Loghidui ėmė teikti informaciją apie būsimus įvykius, o Šis jos neslėpė nuo visuomenės, juolab kad pranašystės viena po kitos pasitvirtindavo.
Ir štai pranešimas — 1954 m. gruodžio 21 d. įvyksiantis milžiniškas kosminis kataklizmas. Šiaurės Amerika suskilsianti į dvi dalis, jos rytinę pakrantę pasiglemš Atlantas. Vanduo užlies Angliją, Prancūziją, dalį Rusijos. Tai bus kažkas panašaus į „pasaulio pabaigą “. Tačiau jos metu žus ne visi žmonės — išrinktuosius išgelbės į Žemę atsiųsti kosminiai laivai. Be abejo, išgelbėtas bus ir daktaras C. Loghidas, jo draugai ir bendraminčiai, tik tam reikia tinkamai pasiruošti…
Dr. Č. Loghidas pranašyste patikėjo. Ir kaip nepatikės, jei visos ankstesnės išsipildė! Todėl nedelsdamas apie „pasaulio pabaigą“paskelbė žiniasklaidoje, o 1954m. gruodžio 21-ąją kartu su bendraminčiais jau iš ankstaus ryto savo sode laukė nusileidžiant „skraidančios lėkštės“, kuri ir turėjo jį su draugais išgelbėti. Beje, Eseras buvo įspėjęs, kad į kosminį laivą negalės patekti tie, kurie su savimi turės bent menkiausią metalinį daiktą. Todėl laukiantieji „pasaulio pabaigos“ ir „skraidančios lėkštės“ išsipjaustė iš drabužių net metalines sagas…
Kosminis laivas, vadovaujamas Esero, neatvyko. Nebuvo ir žadėtų globalinių katastrofų. Buvo tik daug smagaus juoko ir patyčių. Daktaro Č. Loghido mokslinė karjera staigiai baigėsi. Neužilgo po nelemtojo 1954 m. gruodžio jį viena po kitos užgriuvo nelaimės, kol susirgęs psichine liga, pagarsėjęs „kontaktuotojas“ turėjo gultis į psichiatrinę ligoninę…
Pabaiga psichiatrinėje ligoninėje
Tais pačiais metais medikas Vilhelmas Reicas iš Menio valstijos (JAV), Rendželo gyvenvietės, susipažino su šalia jo namo „lėkšte“ nusileidusiais ateiviais ir pradėjo su jais „kontaktuoti“ telepatiškai. Ateiviai ponui Reičui išklojo visą teoriją apie „orgoną “ — „kosminę energiją“. V Reicas tuo metu jau buvo žinomas ne tik kaip geras medikas, bet ir kaip mokslininkas. Jis Vienoje buvo studijavęs pas garsųjį psichoanalitiką Z. Froidą, vėliau keliuose universitetuose užėmė vadovaujančius postus. Jau vien tas faktas, kad jis susigaudę žmogaus sąmonės ir pasąmonės problemose, atrodo, turėjo jį padaryti „atspariu“ telepatinių „kontaktų“ metu gautai informacijai. Tačiau humanoidaijį įtikino, jog visų žemiškų problemų sprendimo raktas yra tik „orgonas“.
V. Reicas „orgono teoriją“ ėmė plačiai skleisti ne tik tarp kolegų, bet ir JAV maisto produktų ir medikamentų kokybės priežiūros departamente. Iš pradžių į tas teorijas žmonės žiūrėjo su atlaidžia nuostaba, vėliau — su vis augančiu nerimu ir nepasitikėjimu. Pagaliau V Reičui buvo atimtas net gydytojo diplomas, jis neteko darbo. Prasidėjo dar didesnės nelaimės — V. Reicas buvo nuteistas kalėti, o kalėjimo kameroje mirė…
Ž. Vale yra įsitikinęs, jog mūsų planetoje vyksta kažkoks „kosminis-mistinis šou“ ir NSO bei humanoidų manifestacijos skirtos tik tam, kad išmuštų žmones iš vėžių, pakeistų sustabarėjusią žmonių sąmonę. Tik jei Dž. Kilis mano, kad tas žmonių klaidinimas yra piktavališkas, Z. Vale nuomone, tokių „klaidinimų“ pasekmės priklauso nuo pačių klaidinamų žmonių. Z. Vale šis „kosminis žaidimas“ primena „žmonijos kontrolės ir reguliavimo sistemą“: „Manau, jog kontroliuojamas ir reguliuojamas yra žmogiškasis t i kė j imas“. Z. Vale manymu, didžioji NSO fenomeno ir keistenybių dalis susijusi su tuo, jog nežemiškas protas, palikdamas žmonėms valios laisvę, vis dėlto labai atkakliai per tūkstantmečius veda žmoniją tarsi bejėgį kūdikį už rankos, kartais paviliodamas saldumynais, kartais skaudžiai nubausdamas. Tačiau to „kosminio proto“ tikslas esąs tik vienas – padaryti viską, kad „vaikutis“ taptų savarankiškas, įgytų patyrimo.
Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė, apiemistika.lt informacijos papildymas
Man teko skaityti prisiminimus vieno zmogaus kuris tvirtina, kad jis buvo aplankes ateiviu laive saule ir kitas musu saules sistems planetas. Jis tvirtina kad jo aprasyti ivykiai yra tikri ir jis neturi reikalo apie tai meluoti. Tiketi ar ne – jusu reikalas. As aisku radau laiko paskaityti visus atsiminimus. Nesu tikras kad viskas ka jis raso man sudare realybes pojuti. Daugiau stipriai fantastine knygele. Pazymesiu kad kai reikalas ateidavo iki rimtesnio proceso ar detaliu aprasymo, kaip kazkas sake komentaruose – „Esmes“, – niekas nepaaiskinama. „Staiga is niekur atsirado“ arba „man nebuvo pasakyta, paaiskinta“. Velgi netiket – juk zmogus zinomas, savo prote kaip sakoma. As lieku nuosaly – nei neigiu nei tikiu per daug. Pagyvensim -pamatysim.
Man patiko šy istorivka.Aš paty kartąjs kontaktoju su atejvejs ;).