Ateivių kapinės

1937-1938 metų sandūroje viename sunkiai pasiekiamų Kinijos rajonų, esančių bajan Kara Ulos kalnuose netoli Tibeto, archeologai aptiko nepaprastą senovinę kapavietę. Uoloje tiesiomis eilėmis buvo iškalti kapai, kurių angos juodavo uolos išorėje. Šiose kapavietėse aptikti palaikai mokslininkams pasirodė gana keisti. Jie buvo panašūs į žmogaus palaikus, tačiau turėjo didelę kaukolę, plonas galūnes ir siekė vos 110-120 cm ilgio. Ant kapų sienų vietoje užrašų ir paveikslų buvo iškaltos žirnio dydžio duobutės, kurios savotiškomis „punktyrinėmis linijomis“ vaizdavo Saulę, Mėnuli ir žvaigždynus.

Kosminės gramofono plokštelės

Pats keisčiausias radinys, aptiktas šiuose kapuose, buvo akmeniniai diskai. Jie buvo 30 cm skersmens, apie 8 mm storio, su nedidele skylute centre. Iš viso buvo aptikta 716 tokių diskų. Savo išvaizda jie priminė gramofono plokšteles – nuo centre esančios skylės link krašto spiralėmis ėjo takeliai su smulkiais hieroglifais užrašytu tekstu. Archeologai nusprendė, kad uoloje palaidoti kažkokios išmirusios kalnų beždžionių genties atstovai, kuriuos senovėje gyvenantys vietiniai žmonės garbino kaip dievybes.

Paslaptingų diskų tyrimu užsiėmė Pekino profesorius Cum Un Nujis. Bendradarbiaudamas su geologais jis nustatė, kad akmens diskuose yra kobalto ir aukšta labai retai Žemėje aptinkamų metalų koncentracija, kas visiškai nebūdinga akmenims. Tyrimai oscilografu parodė padidintą diskų vibracijos ritmą, kas įrodė, jog kažkada jie buvo apdoroti aukšta elektros įtampa. Svarbiausias dalykas – apie 1962 metus, praėjus daugiau nei 20 metų įtempto darbo, profesoriui pavyko perskaityti dalį senovinio teksto, esančio ant diskų.

Kinijos akademikai profesoriaus ataskaitą pavadino klaidinga ir antimoksline, todėl ji buvo uždrausta. Tame nėra nieko keisto – pagal Cum Un Nujo išvadas X tūkstantmetyje prieš mūsų erą Bajan Kara Ulos kalnuose nusileido ateivių kosminiai laivai!

Draudimas skelbti profesoriaus išvadas sutapo su „kultūrinės revoliucijos“ pradžia. Skeletai ir diskai buvo sunaikinti arba pagrobti. Pats Cum Un Nujis persikėlė į Japoniją, kur 1965 metais mirė. Prieš mirtį jis dar suspėjo atkurti ir publikuoti savo pranešimą. Jame mokslininkas tvirtina, kad diskuose esančiuose užrašuose pasakojama, jog tautos, kurie save vadina dropais, oro laivai keletą kartų leidosi Bajan Kara Ulos kalnuose. Šie ateivių vizitai ne visada buvo taikūs. Po vieno nusileidimo dropų laivai nebegalėjo pakilti, tad jiems teko visam laikui pasilikti Žemėje. Jie bandė užmegzti draugiškus santykius su vietiniais gyventojais, tačiau šie buvo nusiteikę priešiškai ir dropus žudydavo. Senovinis tekstas nutrūksta tokiai žodžiais: „Dešimt kartų khamų genties vyrai, moterys ir vaikai slėpėsi urvuose iki saulės patekėjimo. Pagaliau jie suprato, kad šį kartą dropai pas juos atėjo su taikiais ketinimais“…

Cum Un Nujo ataskaita buvo išspausdinta Japonijoje ir Taivane, po to apie tai buvo sužinota Europoje. Kinijos Liaudies respublikos Mokslų akademija tylėjo, o į vieno vakarų šalių tyrinėtojo paklausimą atsakė, kad nežinomas joks profesorius Cum Un Nujis.

Ateivių palaikai rasti urvuose

Kiniški „pigmėjai“ iš Sirijaus

Istorija su Bajan Kara Ulos kalnuose aptiktais diskais taip ir būtų likusi tamsia dėme, jei ne austras Ernstas Vegereris, kuris domėjosi senovės civilizacijų istorija. 1974 metais jis kartu su žmona keliavo po Kiniją. Kelionės metu užsuko į Sijanio kraštotyros muziejų, kuriame netikėtai pamatė šiuos diskus. Muziejus buvo pastatytas visai neseniai archeologų atkastos akmens amžiaus gyvenvietės vietoje. Apžiūrėdami ekspediciją svečiai iš Austrijos negalėjo patikėti savo akimis – vitrinoje už stiklo stovėjo du 30 cm skersmens diskai su skylėmis centre! Ant diskų paviršių matėsi spiraliniai takeliai, einantys nuo centro link krašto. Ant jų esantys smulkūs užrašai buvo aptrupėję ir vos pastebimi.

Muziejaus direktorė buvo jauna moteris, kuri, austrams paprašius, leido šiuos diskus nufotografuoti, tačiau nieko negalėjo papasakoti apie šių diskų istoriją ir tai, kaip jie atsirado muziejuje. Ji teigė, kad tai labai seni kultinės paskirties daiktai.

I Europą grįžęs Vegereris apie keistuosius diskus papasakojo Peteriui Krasui – kelių knygų, nagrinėjančių senovės istorijų, susijusių su ateiviais iš kitų planetų, autoriui. Knygoje „Kada atvyko geltonieji dievai“ Krasas užsimena apie diskus iš Bajan Kara Ulos.

1994 metų rugsėjo mėnesį Krasui pavyko pačiam nukeliauti į Kiniją ir apsilankyti Sijanio muziejuje. Tačiau nieko panašaus į paslaptingus diskus jame nepamatė. Muziejaus darbuotojai nieko jam negalėjo paaiškinti. Ankstesnė direktorė buvo atleista dar 8-o dešimtmečio viduryje – tikriausiai po to, kai leido fotografuoti akmeninius diskus. Tuo metu dirbęs direktorius Krasui pasakė, kad diskai seniai paimti iš muziejaus, kaip netinkantys ekspozicijai, o jų likimas jam nežinomas. Taip paslaptingų diskų pėdsakai vėl išnyko.

1995 metais agentūra „Associated Press“ pranešė, kad Kinijos Sičuanio provincijoje (kur yra Bajan Kara Ulos kalnai) aptikta iki šiol nežinoma žmonių gentis. Vidutinius gyventojų ūgis neviršija 1,1 metro. Kai kurie tyrinėtojai pareiškė, kad tai gali būti ateivių dropų palikuonys. Kinų etnologai paskubėjo paaiškinti „pigmėjų“ buvimą padidėjusiu gyvsidabrio kiekiu vietiniame vandenyje. Tačiau vakarų šalių specialistų toks paaiškinimas neįtikino. Netrukus po agentūros pranešimo Anglijos archyvuose buvo surasta medžiaga apie daktaro Kerilo Robino Evanso ekspediciją, kurios metu jis šiose vietose lankėsi dar 1947 metais.

Pasirodė, kad žemaūgių žmonių genties atradėjo laurai turi atitekti būtent anglų mokslininkui. Jo aptikta gentis gyveno atokiame kalnų slėnyje, praktiškai neturėjo jokių kontaktų su išoriniu pasauliu, o šios genties atstovai save vadino dzopais – bent taip mokslininkas užrašė šį pavadinimą.

Robinas Evansas su kalnų atsiskyrėliais praleido pusę metų. Jis pradėjo suprasti jų kalbą, susipažino su istorija ir tradicijomis. Anot dzopų, jų protėviai į Žemę atvyko iš Sirijaus. Išskristi atgal į tėvynę jie nebegalėjo, todėl visiems laikams pasiliko Bajan Kara Ulos kalnuose…

Telepatai su radaru galvoje

Diskas rastas kalnuose

Centrinėje Afrikoje taip pat aptikta nepaprastų būtybių, kurie, kaip manoma, gali būti ateiviai iš kitų planetų, kapavietė. Apie tai 2009 metais pranešė šveicarų antropologas Ugo Dėtis. Jis spaudos konferencijoje Kigalyje (Ruanda) žurnalistams pranešė: „Kol kas atkasėme 200 kūnų. Nors labai keista, jie puikiai išsilaikė drėgname klimate. Radinių amžius yra apie 500 metų“.

Dečio vadovaujama antropologų grupė Ruandos džiunglėse apleistą kapavietę aptiko dar 2007 metais. Tada mokslininkai nusprendė, kad surado senovinės gyvenvietės liekanas. Tačiau po to, kai 2009 metais buvo pradėti kasinėjimai, paaiškėjo, kad apie žmones ir jų buitį nėra net ką kalbėti.

Rasti palaikai priklauso aiškiai antropomorfinėms būtybėms, tačiau jų sandara yra pernelyg neįprasta, kad galėtų būti pavadintos žmonėmis. Pirmiausia stebina jų ūgis, kuris yra beveik visų vienodas – apie 2,2 m. Ant neproporcingai didelių galvų nėra nosių, burnų ir akių. Dėtis mano, kad tarpusavyje šios būtybės bendravo telepatiškai ir judėjo panašiai kaip šikšnosparniai, pasinaudodami kažkokiu vidiniu biologiniu radaru.

Gali būti, kad tai ateivių iš kitų pasaulių palaikai. Šių būtybių desantas Žemėje galėjo užsikrėsti kažkokiu joms mirtinu virusu ir žūti. Apylinkėse nerasta nei kosminio laivo, nei jo nuolaužų, o tai reiškia, kad kai kurios būtybės galėjo išgyventi ir išskristi iš Žemės.

Mokslininkai kol kas neskuba pranešti ateivių kapinių koordinačių, pagrįstai manydami, kad, jas paskelbus, užgrius nuotykių ieškotojų būriai.

Galime priminti, kad mokslininkai neretai aptinka neįprastų į žmones panašių būtybių palaikų, tačiau dažniausiai šios anomalijos gali būti paaiškinamos genetiniu išsigimimu. Todėl apie tarpplanetinę palaikų, aptiktų Ruandoje, kilmę kalbėti dar per anksti.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: