Ar senovės egiptiečiai galėjo savarankiškai pastatyti milžiniškas piramides ir rūmus? Žmonės, kurie apie šiuos statinius tik skaitė istorijos vadovėliuose, mano, kad taip. O štai daugelis tų, kurie lankėsi šioje šalyje ir vaikštinėjo, tarkime, po Gizos slėnį, abejoja. Pernelyg jau įspūdingi tie statiniai, net įsivaizduojant, kad statybose triūsė dešimtys tūkstančių vergų.
A.Konano Doilio versija
Teorija, kad piramidės – materialusis kažkokios dar senesnės, išsivysčiusios civilizacijos palikimas, iškelta anaiptol ne šiandien. Pavyzdžiui, 1929 metais „Šerloko Holmso tėvas“ Arturas Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) išleido fantastinį romaną „Marakoto bedugnė“, kurio herojai patenka į miestą saloje, prieš tūkstančius metų nugrimzdusį į Atlanto dugną. Apžiūrinėdamas povandeninius statinius, vienas jų pastebi, kad „to pastato kolonos, terasos ir laiptai pranoksta viską, ką kada esu matęs Žemėje. Labiausiai pastatas priminė Karnako šventyklos Luksore, Egipte, liekanas, ir, kas keisčiausia, puošyba ir pusiau nusitrynę užrašai iki smulkmenų priminė tokius pat didžiųjų griuvėsių prie Nilo puošybos elementus ir užrašus“.
Pagal A.Konaną Doilį, kuris, tarp kitko, Egipte lankėsi prieš rašydamas šį romaną, visus vietos senovinius įrenginius pastatė atlantai. O A.Konanas Doilis, kaip pripažįsta jo amžininkai, pasižymėjo aštriu analitiniu protu, kaip ir garsusis jo herojus seklys. Kuo jis grindė savo išvadas, neaišku, bet dabar turi daug pasekėjų.
Pavyzdžiui, rusų specialistas Andrejus Skliarovas teigia, kad daugumą vietos istorijos paminklų išties sukūrė senos civilizacijos atstovai. „Galima juos vadinti atlantais, galima ateiviais, galima dar kaip nors, bet jų pėdsakų Egipte yra neįtikėtinai daug. Net keista, kad egiptologai anksčiau į tai neatkreipė dėmesio. Nors dabar man susidaro įspūdis, kad patys egiptiečiai kažką žino, bet kruopščiai slepia. Kad ir didysis sfinksas.
Pagal klasikinę egiptologiją jis buvo pastatytas valdant faraonui Cheopsui arba jo sūnui, apie 2,5 tūkst. metų prieš mūsų erą, nors priskirti jį šiai epochai galima remiantis tik „meniniais ypatumais“. Bet jau prieš pusantro šimto metų Gizoje buvo rasta vadinamoji „inventoriaus stela“, ant kurios nurodyta, kad Cheopsas liepė tik suremontuoti nukentėjusią statulą. Suremontuoti, o ne pastatyti! O XX a. 10-ojo deš. pradžioje amerikietis geologas Robertas Šochas (Robert Schoch) įrodė, kad grioveliai ant sfinkso kūno ir ant esančios aplink jį tranšėjos sienos – ne vėjo, o lietaus erozijos pėdsakai, vertikalios juostos vietoj horizontalių. Bet Egipte smarkiai nelijo mažiausia 8 tūkst. metų.
Iškart po R.Šocho publikacijos Egipto valdžia ėmėsi sfinksą skubiai restauruoti, jokių erozijos pėdsakų neliko. Beje, maždaug tuo pačiu metu Kairo muziejaus saugyklose buvo paslėpta ir „inventoriaus stela“, nors iki to laiko ją galėjo apžiūrėti visi norintys, dabar vietoj jos pastatyta kita. Klausiami apie tą stelą, muziejaus darbuotojai tik trauko pečiais. O juk ji ne kartą aprašyta mokslinėje ir vadinamojoje alternatyviojoje literatūroje“.
Kai valdė dievai
A.Skliarovo nuomone, šį bei tą statė ir patys senovės egiptiečiai – savo pastatus ant senųjų pamatų. „Tai aiškiai matyti iš piramidžių: kurios sukurtos rankomis, o kurios naudojant didelio tikslumo instrumentus, – pasakoja jis. – Negana to, daugelis senųjų statinių primena bunkerius – pusiau požeminius įrenginius, virš kurių faraonai statydavo savo piramides, bandydami kopijuoti senąsias. O senųjų piramidžių, pastatytų procivilizacijos, buvo vos 6-7.
Kitos piramidės – tai faraonų baigti statyti senieji statiniai, kurie iš pradžių buvo tipiški bunkeriai. Be to, su tokiomis tvirtomis perdangomis, kad kitaip, kaip slėptuvėmis branduolinio karo atvejui, jų ir nepavadinsi. Tiesa, nesuprantama, kodėl ir kas galėjo jiems grasinti. Užtat karu kaip tik ir galima paaiškinti, kodėl išnyko ankstesnioji civilizacija. A.Skliarovas pasakoja, kad Gizos dykumoje buvo rasta medžiagos, primenančios geležies drožles.
Pasirodė, kad tai yra geležies oksidas su dideliu mangano kiekiu. Pagal procentinę sudėtį jis atitinka visiškai legiruotą plieną su manganu, kuris dabar naudojamas tankų vikšrams ir akmenų skaldymo mašinoms gaminti. Per kiek metų tas itin patvarus plienas galėjo sudūlėti dykumoje, kurioje jau 8 tūkst. metų nebuvo smarkaus lietaus?
Tai kokia gi paslaptinga civilizacija paliko šiuos artefaktus? Esama įvairių versijų. Kai kas laikosi teorijos, kad tai buvo atlantai, kiti samprotauja apie kolonistus iš kitų planetų. Sunku pasakyti, kada jie atvyko į Žemę, užtat jų klestėjimo laikotarpį nustatyti galima. III a.pr.m.e. pradžioje Egipto istorikas Manetonas išleido „Egipto istoriją“. Iki mūsų laikų ji neišliko, bet ištraukos cituojamos kitų – jau mūsų eros, I tūkstantmečio, istorikų veikaluose. Manetonas sudarė šalies valdovų chronologinį sąrašą. Klasikinė egiptologija pripažįsta tik jo „dinastinę dalį“, kurioje kalbama apie žinomus faraonus. O Manetonas pasakoja ir apie pirmąją karalystę, kai Egiptą atseit valdė dievai. Ji gyvavo maždaug prieš 10-12 tūkst. metų, gerokai prieš pirmuosius žinomus faraonus.
Per granitą – kaip per sviestą
Egiptologai nesutaria, kaip darbininkai kilnojo tuos daug tonų sveriančius akmens blokus, iš kurių yra pastatytos piramidės ir šventyklos. Jie kelia versijas, atlieka eksperimentus. A.Skliarovo grupė pasuko kitu keliu: aiškinosi, kaip akmenys buvo apdirbami. Ji ištyrinėjo daugybę parametrų, pavyzdžiui, jei akmenys buvo išpjauti – žiūrėjo pjūvio plotį ir gylį, pjaunamosios briaunos storį. Rezultatai kartais būna neįtikėtini.
Juodo bazalto plytose, iš kurių buvo padarytos šventyklos šalia didžiosios piramidės grindys, matyti diskinio pjūklo žymės, o diskiniai pjūklai, kaip žinoma, būna hidrauliniai, pneumatiniai arba elektriniai, bet egiptiečiai tokių neturėjo. Pastebima ir tai, kad pjaunant kartu buvo šlifuojama. Jei, kaip manyta, statytojai dirbo rankiniais variniais pjūklais, būtų likę rėžių, o analogišką šlifuotę palieka šiuolaikiniai pjūklai su deimantų dulkių danga, be to, ir judėti jie turi labai greitai.
Karnake, už 10 metrų nuo turistų tako, guli obelisko fragmentas. Jame matyti keistos 1 cm skersmens apie 10 cm gylio skylės. Jos aiškiai buvo gręžiamos tvirtinti kažkokioms dekoratyvinėms plokštelėms, auksinėms ar varinėms. Bet kai kurios iš jų granite išgręžtos ne statmenai, o 10-20 laipsnių kampu. Rankomis to padaryti neįmanoma. Vadinasi, granite jos buvo gręžiamos taip, kaip mes elektriniu grąžtu gręžiame skyles minkštoje medienoje.
Koks gi senovės egiptiečių grąžtas galėjo į granitą įsigręžti kaip į sviestą? Karnako šventyklos vartų viršutinėje dalyje granite padaryta anga (kaip manoma, vartų statramsčiui), kurios skersmuo yra kaip nemažos statinaitės. Mūsų pasaulyje staklės, kuriomis galima išpjauti tokias angas, atsirado tik prieš keliolika metų.
Piramidės – iš paprastų akmenų
Autoritetingas inžinierius statybininkas iš Didžiosios Britanijos Piteris Džeimsas (Peter James) su savo kompanija „CintecInternstional“ jau daugiau kaip du dešimtmečius padeda atstatyti Egipto piramides, konkrečiai, padėjo restauruoti laidojimo patalpas Džoserio ir Raudonojoje piramidėse. Jis buvo pakviestas į Egiptą po galingo 1992 m. žemės drebėjimo. Suprantama, per tą laiką jis suformulavo ne vieną teoriją dėl šių milžiniškų statinių statybos. Dauguma jų yra originalios ir prieštarauja visuotinai priimtoms.
Pavyzdžiui, britų inžinierius nesutinka su įsigalėjusia nuomone, kad piramidės buvo statomos iš didžiulių vienodų akmens luitų. Jau vien todėl, kad norint gauti 2 milijonus blokų, būtinų per 25 metus, kaip teigiama papirusuose, pastatyti Cheopso piramidei, senovės Egipto akmentašiams būtų reikėję karjere juos tašyti po vieną kas tris minutes! Kitas neatitikimas – rampos, kuriomis pagal pagrindinę teoriją blokai buvo keliami aukštyn. Tos rampos turėjo būti milžiniškos, kone kilometro ilgio. Piteris Džeimsas mano, kad iš blokų, visiems matytų paveiksluose ir nuotraukose, buvo suręsta tik 10 proc. piramidžių apimties – išorinis sluoksnis. Be to, jie buvo keliami ne rampomis, o naudojant įprastas virves ir pastolius.
Likusieji 90 proc. pastatyti iš paprastų granito luitelių, kuriuos visai pajėgė pakelti senovės akmenskaldžiai. P.Džeimsas taip pat mano atskleidęs seniai dingusio piramidžių apdaro mįslę. Manoma, kad jį nuplėšė vagys. O britų inžinierius tvirtina, kad jis nukrito pats, dėl smarkaus statybinių medžiagų plėtimosi, kurį sukėlė didelis svyravimas tarp dienos ir nakties temperatūros.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“