Kas pastatė didžiąją Zimbabvę

Vokiečių geologas Karlas Mauchas ne kartą iš vietinių afrikiečių girdėjo apie tvirtovės griuvėsius, esančius neiširtuose rajonuose į šiaurę nuo Limpopo upės. Niekas nežinojo kada ir kas pastatė paslaptingus statinius, todėl mokslininkui teko leistis į rizikingą žygį prie nežinomų griuvėsių.

Kai Mauchas pagaliau pasiekė Zimbabvę, kas šonų genties kalba reiškė „akmeninis namas“, prieš mokslininko akis atsivėręs reginys tiesiog užgniaužė kvapą. Didžiulė siena, kurios ilgis buvo beveik 300 metrų, aukštis apie 10 metrų, o plotis ties pagrindu apie 5 m, supo miestą, kuriame , tikriausiai, kažkada buvo įrengta šalies vadovų rezidencija. Sienų statybai buvo panaudotas taip vadinamas sausojo mūrijimo metodas, kai akmenys buvo dedami vienas ant kito be jokios rišamosios medžiagos. Už 800 m į šiaurę nuo miestelio, ant kalvos viršūnės, buvo aptikti kito statinio, kuriam buvo suteiktas Akmeninės tvirtovės pavadinimas, griuvėsiai.

Nors Mauchas ir aptiko keletą buities įrankių, būdingų vietinei kultūrai, jam net į galvą neatėjo mintis, kad Zimbabvės architektūrinį kompleksą galėjo pastatyti afrikiečiai. Tuo metu buvo paplitusi nuomonė, kad juodaodžiai šalies gyventojai sugeba tik ganyti galvijus, užsiimti primityve žemdirbyste arba gulėti po palme ir mirti iš bado, laukiant kol nuo palmės nukris išganingasis vaisius…

Mauchas nusprendė, kad Zimbabvė – tikrai kažkada čia pabuvojusių baltųjų žmonių rankų kūrinys. Tyrinėtojo nuomone, prie komplekso statybos galėjo būti prisidėję legendinis karalius Saliamonas ir Sabos karalienė, o pati ši vieta – tai biblinis Ofyras, aukso kasyklų žemė. Mauchas dar labiau tuo ėmė tikėti, kai išsiaiškino, kad vieno durų stakta pagaminta iš kedro. Kedro mediena galėjo būti atvežta tik iš Libano: buvo žinoma, kad karalius Saliamonas dažnai panaudodavo kedro medieną savo rūmų statyboje.

Dar vėliau Mauchas padarė išvadą, kad Zimbabvė – tai Sabos karalienės valda. Tokie mokslininko teiginiai labai patiko kolonizatoriams. Tolimesnė polemika apie Zimbabvę vyko grynai politinius aspektu: jeigu grandiozinį statinį pastatė baltieji žmonės, tai jie turi istorinę teisę pretenduoti ir užimti afrikiečių žemes.
Į Zimbabvę patraukė įvairaus plauko avantiūristai, tikėdamiesi atrasti senųjų karalių aukso lobius. Lobių ieškotojai tikėjosi aptikti Sabos karalienės brangenybes, nes netoli komplekso kažkada senovėje veikė aukso kasykla. Nėra žinoma, ar kam nors pavyko aptikti kokius nors turtus (apie tokius dalykus paprastai niekas nepasakoja), tačiau žala senovės statiniams buvo padaryta didžiulė. Visa tai labai apsunkino vėlesnius archeologų tyrinėjimus. Atliekant kasinėjimus iš tiesų kartais pasitaikydavo aukso dirbinių, tačiau tai būdavo reti atvejai.

1905-ais metais Maucho išvadas pabandė paneigti anglų archeologas Deividas Rendalas Makyveris. Jis atliko savarankiškus tyrinėjimus Zimbabvėje ir pareiškė, kad šie statiniai nėra tokie seni – jie buvo pastatyti tarp XI-o ir XV-o amžiaus. Reiškia, kad Didžiąją Zimbabvę – taip buvo pavadintas šis architektūrinis kompleksas – galėjo būti pastatytas pačių afrikiečių.

1929-ais metais į paslaptinguosius griuvėsius atlikti tyrinėjimus atvyko britų archeologės Gertrūdos Katon Tompson komanda. Mokslininkė būvo žinoma savo feministinėmis pažiūromis, todėl grupėje dirbo vien tik moterys. Deja, komplekse šeimininkavę lobių ieškotojai buvo jam padarę tokią žalą, kad Katon Tompson komanda prieš darbų pradžią pirmiausia turėjo atrasti nepaliestų statinių. Mokslininkei pavyko susitarti su viena kompanija, kuri nusamdė lėktuvą. Mokslininkė pati sėdo į kabiną ir su pilotu pakilo į dangų. Iš paukščio skrydžio toliau nuo senovės miesto buvo pastebėtas kitas akmeninis statinys.

Moterų komanda entuziastingai ėmėsi kasinėjimų, po kurių visiškai patvirtino Rendalo Makyverio išvadas apie Didžiosios Zimbabvės pastatymo laiką. Be to, Katon Tompson pareiškė, kad nėra jokių abejonių dėl to, jog kompleksą pastatė juodaodžiai. Ši išvada sukėlė rasistiškai nusiteikusių mokslininkų pyktį ir išpuolius, tačiau istorinė tiesa palaipsniui įgavo pripažinimą.

Dabar jau beveik niekas neabejoja tuo, kad Didžiąją Zimbabvę pastatė afrikiečiai. Mokslininkai nustatė, kad XIV-ame amžiuje ši Afrikos karalystė buvo pačiame klestėjime ir savo dydžiu galėjo prilygti Londonui. Miesto gyventojų skaičius buvo apie 18 tūkstančių žmonių. Didžioji Zimbabvė buvo didelės imperijos, besidriekiančios tūkstančius kilometrų ir jungusios dešimtis, o gal ir šimtus genčių, sostine.

Apie gyventojų turtinę padėtį būvo sprendžiama iš jų laikomos galvijų bandos dydžio, nors karalystėje buvo išgaunamas ir auksas. Šis taurusis metalas ir dramblio kaulas iš Zimbabvės buvo gabenamas į rytinę Afrikos pakrantę, kur tuo metu egzistavo prekybiniai centrai, palaikę ryšius su Arabija, Indija ir Tolimaisiais Rytais. Apie tai, kad Zimbabvė turėjo ryšių su išoriniu pasauliu, byloja archeologiniai radiniai, turintys arabišką ar persišką kilmę.

Pats paslaptingiausias Didžiosios Zimbabvės statinys – apvalus bokštas. Šis 9 m aukščio statinys turi tik vieną angą viršuje. Iš pradžių mokslininkai manė, kad bokštas atvaizduoja vyrišką falą ir yra seksualinis simbolis. Dabar dauguma mokslininkų linksta prie nuomonės, kad šis statinys buvo skirtas grūdams saugoti.

Tačiau egzistuoja ir žymiai egzotiškesnės versijos. Tam pagrindą suteikė Didžiosios Zimbabvės griuvėsiuose rastos keturios paukščių figūrėlės, pagamintos iš steatito (muilo akmens). Tai leido teigti, kad Zimbabvėje, kaip ir Pietų Amerikoje, egzistavo žmonių-paukščių kultas. Šis bokštas buvo pastatytas būtent tokiai dievybei, o vienintelė anga viršutinėje dalyje buvo skirta patekimui į vidų. Šia proga buvo prisiminta ir apie baisų paukštį-driežą, kurį vietiniai gyventojai vadino kongamato. Jie iki šiol tiki, kad šios baisios būtybės iki šios gyvena Zaire, Tanzanijoje ir Zimbabvėje. Pagal pasakojimus kongamato primena pterodaktilį.

Reiškia, šis bokštas yra namelis pterodaktiliui? Nors tai ir įdomi mintis, tačiau kelianti abejones – greičiausiai bokšto paskirtis buvo kur kas prozaiškesnė.
…Deja, Didžiojoje Zimbabvėje nepavyko aptikti daug aukso, tačiau šis architektūrinis paminklas – tikra afrikiečių nacionalinės kultūros vertybė. Apie tai, kokia ji svarbi afrikiečiams, kalba toks faktas, kad 1980-ais metais nepriklausomybę gavusi Pietų Rodezija buvo pervardinta Zimbabve.

Komentuok su Facebook paskyra: