1958-ais metais sociologas Džeimsas Stautonas atliko apie 200 geležinkelio katastrofų analizę ir padarė šokiruojančią išvadą. Pasirodo, kad apie
15% žmonių dėl įvairių priežasčių grąžino bilietus į reisus, kurie baigdavosi katastrofa. Mokslininkas mano, kad tai gali būti paaiškinama tik aukštesnių jėgų įsikišimu. Pats įdomiausias dalykas yra tas, kad išgyvenę katastrofoje (tame tarpe ir buvę ateistai) tvirtina, jog dėl savo stebuklingo išsigelbėjimo turi būti dėkingi angelams.
Išgelbėtas du kartus
Visą laiką buvo manoma, kad mokslas ir religija žiūri į skirtingas puses, tačiau praktika parodė visai ką kitą. Teksaso (JAV) universiteto mokslininkai padarė stulbinamą išvadą – katastrofose dažniau išgyvena tikintys žmonės bei vaikai. Pakanka prisiminti apie Niujorko gyventoją Steną Preimontą, kuriam pavyko du kartus išgyventi sprogimus garsiuosiuose Bokštuose – dvyniuose.
Pirmasis atsitikimas jvyko 1993-iais metais. Stenąs ramiai pietavo 80-ajame Pasaulinio prekybos centro Pietinio bokšto aukšte. Staiga pasigirdo sprogimo garsas, aplinkui ėmė bėgioti išsigandę žmonės. Kaip vėliau paaiškėjo, buvo įvykdytas sprogimas Šiaurinio bokšto automobilių stovėjimo aikštelėje. Jaunas vyras, nežiūrint į kilusią suirutę, išliko ramus ir savo pietų nenutraukė. Tik mintyse vis kartojo: „Viešpatie, jeigu man šiandien nelemta grįžti namo, tegul taip ir būna. Viskam Tavo valia“. Tą kartą Stenui viskas baigėsi laimingai. Tačiau jis net negalėjo įsivaizduoti, kad tai ne paskutinis toks atvejis jo gyvenime.
Per garsiąją teroristų ataką 2001-ųjų metų rugsėjo 11 d. Preimontas vėl buvo Pietiniame bokšte, tik šį kartą 77-ame aukšte. Sėdėdamas už savo darbo stalo, pasuko galvą ir pro langą pamatė, kaip didžiuliu greičiu artėja lėktuvas.
Kur nors bėgti nebebuvo prasmės, vyriškis pasislėpė po stalu, suprasdamas, kad tai niekuo nepadės. Tuo metu laikas tarsi ėmė lėčiau bėgti, o įvykiai atrodė tarsi sulėtintame filmavime. Stenąs prisiminė, kad tuo metu jo galvoje šmėstelėjo vienintelė mintis: „Viešpatie, aš nieko negaliu padaryti, padėk man!“ Ir įvyko stebuklas – lėktuvas į pastatą įsirėžė šiek tiek aukščiau – 78-ame aukšte. Panašu, kad Dievas iš tiesų išgirdo pagalbos šauksmą ir pasiuntė angelą – sargą išsaugoti gyvybę Stenui Preimontui.
Angelas perspėjo apie gaisrą
Yra žinoma nemažai atvejų, kai išgelbėjami vaikai. Maskvos universiteto profesorius Michailas Pogodinas knygoje „Paprasti pasakojimai apie įdomius dalykus“ pasakoja apie nepaprastą nutikimą Sankt Peterburge.
Atšiaurią 1769-ųjų metų žiemą vieną vėlyvą vakarą užsidegė kadetų korpuso virtuvė. Buvo jau gana vėlu, visi kadetai, miegojo tame pačiame pastate, kur buvo virtuvė, jau spėjo susapnuoti ne po vieną sapną. Šalia vaikų savo vietoje sukinėjosi prižiūrėtojas. Jis jau irgi pusiau snaudė, kai staiga išgirdo kažkieno balsą: „Degam!“
Dar pusiau apsnūdęs, vyras atmerkė akis, apsižvalgė aplinkui – visi kadetai ramiai miegojo savo lovose. Vos tik prižiūrėtojas vėl užsimerkė, išgirdo tą patį balsą: „Kelkis greičiau, mes degam!“ Suirzęs prižiūrėtojas ėmė žvalgytis, ieškodamas kaltininko ir jau ėmė trinti rankas, žinodamas, kad galės juokdariui patampyti už ausų. Jis vėl atidžiai apžiūrėjo patalpą, pažvelgė netgi už krosnies, tačiau visi kadetai toliau ramiai miegojo. Prižiūrėtojas vėl padėjo galvą ant stalo, tačiau paslaptingas balsas vėl nuskambėjo: „Kodėl nesikeli? Kelkis greičiau, juk degam!“
Tik po to prižiūrėtojas išėjo į kiemą ir pastebėjo gaisrą. Sunku papasakoti, koks siaubas jį apėmė… Jis puolė atgal į patalpą, ėmė žadinti kadetus ir liepė jiems bėgti į kiemą. Basi ir neapsirengę vaikai išbėgo ant sniego, gelbėdamiesi nuo gaisro. Tik vėliau paaiškėjo, jei prižiūrėtojas dar būtų kiek uždelsęs, tragiškų pasekmių nebūtų galima išvengti. Kas tai buvo, jei ne angelų pagalba?
Stebuklingas reiškinys
Angelų pagalba žmones pasiekia įvairiais būdais – vieni girdi perspėjimus apie pavojus, kitus nuo pavojingos vietos nuveda nematoma ranka. Yra atvejų, kai žmonės teigia, jog savo akimis matė angelus.
Viena tokia nepaprasta istorija nutiko Ketei Bridžer. Ankstyvą 1991-ųjų metų spalio 24-os d. rytą ji sėdo į dviaukštį autobusą, turėjusį ją nugabenti į darbą. Pirmajame aukšte nebuvo laisvų vietų, todėl moteris užlipo į antrąjį aukštą ir atsisėdo priekyje, iš kur viskas labai gerai matėsi.
Iš pradžių nebuvo jokių požymių, kad artinasi nelaimė, tik netikėtai pasigirdo nerimą keliantis garsas – sugedo autobuso stabdžiai. Vairuotojas iš visų jėgų stengėsi suvaldyti transporto priemonę, tačiau žmonių pilnas autobusas dideliu greičiu artėjo prie plytų sienos. Supratusi, kad gali būti daug aukų, Ketė mintyse kreipėsi į Dievą, prašydama pagalbos.
Vos tik spėjo baigti savo trumpą maldą, moteris pamatė neįtikėtiną vaizdą – du angelai švelniai sustabdė visu greičiu lekiantį autobusą. Ir sustabdė taip švelniai, kad nė vienas salone stovėjęs žmogus neparvirto! Visi su palengvėjimu atsiduso, tačiau niekas, išskyrus Ketę, nežinojo tikrosios išsigelbėjimo priežasties.
Vakare po darbo Bridžer vėl įsėdo į autobusą, turėjusį parvežti namo. Už vairo sėdėjo tas pats vairuotojas, kuris ryte vairavo autobusą. Vyras atpažino moterį ir pasidalijo savo pergyvenimais apie rytinį reisą, kuris vos nesibaigė tragiškai. Vairuotojas papasakojo, kad dirbtuvėse, į kurias buvo nutemptas autobusas, meistrai patvirtino, kad iš tiesų sugedo stabdžiai. Tačiau vyras niekaip negalėjo suprasti, kaip jam pavyko sustoti, ir netgi taip, kad nė vienas keleivis nenukentėjo? Ketė, nors ir bijodama, kad vairuotojas ja nepatikės, papasakojo apie savo regėjimą. Moters žodžiai taip paveikė vairuotoją, kad jis nė akimirkai nesuabejojo jos žodžiais. Po kiek laiko vyras priėmė labai svarbų sprendimą savo gyvenime – tapo krikščioniu.
Išsigelbėjimas nuo mirties
Olga augo labai religingoje šeimoje, todėl dažnai apsilankydavo bažnyčioje ir melsdavosi. Praėjo metai, mergina baigė medicinos mokyklą ir pradėjo dirbti akušere kaimo ligoninėje. Ten ji ir susipažino su Aleksejumi – savo būsimu vyru. Jis buvo gerbiamas gydytojas, protingas, gražus. Atrodo, kad jauni žmonės buvo tiesiog sutverti vienas kitam. Jiedu susituokė.
Po kiek laiko jauna pora buvo pakviesta į vestuves. Visi ten linksminosi, tik viena moteris Olgai parodė savo priešiškumą. Po šio įvykio jos vyrą tarsi kažkas pakeitė. Anksčiau buvęs švelnus ir rūpestingas, jis ėmė užsipulti žmoną dėl nežymių smulkmenų. Skandalai kildavo tiesiog tuščioje vietoje, nors Olga niekada nesistengdavo jų sukurstyti. Vakaras, apie kurį bus pasakojama, nebuvo jokia išimtis. Po eilinio barnio Aleksejus išėjo į kiemą, o Olga atsigulė 3h anksčiau, nei paprastai, nenorėdama savo buvimu erzinti vyro.
Moteris apsirengė naktiniais marškiniais, išsileido savo gražius plaukus ir atsigulė į lovą. Ji visaip bandė užsnūsti, tačiau kažkoks neaiškus jausmas nedavė ramybės. Pačiai sau netikėtai tiesiog spengiančioje tylumoje Olga išgirdo aiškų vidinį balsą, kuris sakė: „Bėk!“ Ji nesuprato, iš kur kilo tokia mintis, tačiau nepaklausyti įsakymo neišdrįso.
Moteris pašoko iš lovos, užsimetė po ranka pasitaikiusius drabužius, įsispyrė į pirmą pasitaikiusią avalynę ir tyliai žengė pro duris. Ant namo slenksčio vis dar stovėjo jos vyras, kuris kalbino kieme pririštą šunį. Olga nepastebimai už Aleksejaus nugaros įlindo į sandėliuką ir ėmė stebėti, kas vyksta. Ji pamatė, kad vyras net persikreipusiu iš pykčio veidu ant viryklės užkėlė didelį puodą su vandeniu. Ji tada net nenumanė, kam jis tai daro…
Moters širdis smarkiai plakė, tačiau ji suprato, kad trauktis jau vėlu. Ji palaukė, kol vyras nusisuko, pirštų galiukais nuėjo prie durų ir išėjo į kiemą. Tenai ji paspartino žingsnį. Olga taip skubėjo, kad užkliuvo už grandinės, kuria buvo pririštas šuo. Įdomiausia tai, kad šuo tylėjo, o Aleksejus negirdėjo grandinės garso. Moteris nubėgo į vienos kaimynės namus, kuriuose pasislėpė nuo įtūžusio vyro.
Tik ryte, kai grįžo namo, sužinojo baisų dalyką. Kažkada karštai ją mylėjęs vyras visiškai abejinga veido išraiška papasakojo, kad rengėsi Olgą naktį pririšti prie kėdės ir ją kankinti, ant galvos pildamas verdantį vandenį. Jis suprato, kad žmona, greičiausiai, nebūtų ištvėrusi tokio kankinimo, todėl iš anksto buvo nusižiūrėjęs vietą rūsyje, kurioje būtų užkasęs žmoną. Pati Olga mano, kad išvengti tokio tragiško likimo padėjo angelai – jei ne tas aiškus galvoje nuskambėjęs balsas, jos jau nebebūtų tarp gyvųjų.
Man labai sunku suprasti zmones kurie netiki,kad mus saugo Angelai sargai ir ,kad yra aukstesniuju jegu pagalba,juk musu sielos gyvena ir toliau ju nameliui subyrejus,tai yra kunui,tai kaip galima netiketi.
Nes nevisi yra ‘akli tikintieji’. Pvz, man taip pat sunku tikėti tokiom nesąmonėm, nes niekad neteko susirdurti akis į akį su tokioms situacijoms, bet aš nepuolu to primest kitiem.
As tikiu, nes man vos nelužo stuburas 🙂
Thanks Angel
Viskas prasidejo nuo pirmos kumunijos kai baigiau komunija niekad ne buvau laiminkas (nes nebereiks i baznycia sekm).Ir tada prasidejo kosmaras kai uzmiktavau sapnuotavau velnius angelius.Jie mane ttaske velnias i savo buse o ang
O angelas i dievo buse.Po tokiu sapnu luzo api mano kojosavarijoje ir tapar ne galiu spartuoti net ne galiu nu eiti supistu 3 kilu tapar esu kunigo pagalpininkas.Ir as aupratau ko pradejai ne galima mest (baznycia)