Vaiduokliai kelyje

Apie vaiduoklius, gyvenančius senuose namuose, mes žinome nemažai. Tačiau yra kategorija vaiduoklių, kuriuos galima sutikti tik keliuose. Kaip taisyklė, tai arba žuvusių žmonių dvasios, ieškančios savo skriaudėjų, arba autokatastrofų aukos, taip ir nepasiekusios savo kelionės tikslo ir pasirodančios keliuose savo vaiduokliškuose automobiliuose. Istorijų apie kelių vaiduoklius bet kuris tolimų reisų vairuotojas ar net paprastas automėgėjas gali pripasakoti pakankamai.

Pavyzdžiui, anglų automobilistai jau seniai muša pavojaus varpus dėl šios problemos. Pernelyg daug avarijų įvyksta tuščiose trasose, kurių kaltininkais vis dažniau tampa vaiduokliai. Išsigandę vairuotojai instinktyviai suka šalin nuo vidury kelio atsiradusių objektų ir įsirėžia į stulpą ar medį. O vaiduokliams nuo to nei šilta, nei šalta. Vienas vairuotojas netikėtai pamatė priešais save ant kelio nežinia iš kur atsiradusį vyrą su senovės Romos kario uniforma. Britas įspaudė į grindis stabdžio pedalą ir prisimerkė… tačiau smūgio nebuvo!

“Pralėkiau!” – pagalvojo vairuotojas ir atsimerkė. Ir vėl iš siaubo užsimerkė. Ant priekinio mašinos stiklo buvo išsikėtojęs tas pats “romėnas”. Jis tarsi skuduras užlipdė stiklą savo kūnu ir žvelgė į vairuotoją baisiomis piktomis akimis.
Nuo tokio situacijos posūkio anglas rovėsi į priekį ir važiuodamas dideliu greičiu ėmė manevruoti, kad nusimestų prakeiktą plokščią pėstijį nuo mašinos kapoto. Tačiau tasai prilipo kaip reikiant ir vis žvelgė tiesiai į nelaimingą vairuotoją.

“Tai kažkoks kvailas pokštas, tai maketas, pripučiama lėlė” – įtikinėjo save suprakaitavęs iš baimės vairuotojas ir vis spaudė greičio pedalą, kol neįvažiavo visu greičiu į pakelės stulpą. Laimei, jis liko gyvas. Kažkaip išsikapanojęs iš į armoniką pavirtusios mašinos, jis galiausiai su palengvėjimu pamatė, kad vaiduoklis dingo be pėdsako…

Estakada, esanti Šefildo šiaurryčiuose, irgi seniai žinoma dažnomis avarijomis, kylančiomis dėl bekūnių dvasių kaltės, tame tarpe dėl seniai mirusio vienuolio, kuris klaidžioja po plentą ieškodamas savo kapo, virš kurio statytojai nutiesė kelią. Tie, kam pakeliui pasitaiko pėstysis be veido ir su baltu apsiaustu, praranda šaltakraujiškumą ir mašinos kontrolę. Kaip rezultatas – daugybė avarijų “lygioje vietoje”.

Policija, iš pradžių netikėjusi keistais vairuotojų pasakojimais, bandė užkirsti kelią niekšui, vaizduojančiam vaiduoklį. Tačiau po to, kai konsteblio mašina perlėkė kiaurai įtariamąjį, kuris atsirado iš niekur ir čia pat pranyko, teisėtvarkos pareigūnų optimizmas sumažėjo.

2006 metų lapkričio pradžioje britų kelius pagaliau įvertino pagal vaiduoklių skaičių. Turtingiausia vaiduokliais pripažinta magistralė M6, einanti ventrine ir šiaurės vakarų Anglija. Tokią išvadą padarė kompanijos “Tarmac” ekspertai, ši firma gamina keliams skirtas statybos medžiagas.mTyrimo autoriai tvirtina, kad prioritetą atiduoda ne tam, kokie siaubingi buvo tie pasivaidenimai, bet tai, kaip ryškiai buvo matomi vaiduokliai. Kai dėl kelio M6, tai šioje magistralėje buvo pastebėti Romos legionieriai, vaiduoklė moteris ir sunkvežimio, kuris važiavo priešinga eismo juosta, vaiduoklis.

“Su Kauli, mačiusi legionierių vaiduoklius, taip nupasakojo juos: Tai buvo 20 šešėlių be kojų, kurie judėjo palei kelią taip, tarsi eitų vandeniu”.
Antroje “Tarmac” sąrašo vietoje – kelias A9. šioje trasoje, kuri eina per šiaurės Škotijos priekalnes, matė išpuoštą karietą, pakinkytą arkliais ir lydimą tarnų su perukais. “Tarp kitų vaiduoklių, esančių pirmame dešimtuke – ryškiai šviečiančios akys, žvelgiančios iš krūmų Mančesterio priemiestyje, kur prieš daugelį metų įvyko tragedija anglies šachtoje.

“Mes manėme, kad daugiausiai vaiduoklių turės niūrūs kaimo keliai palei senovės mūšių vietas. – kalba Tonis Simonsas, vadovavęs projektui. – Tačiau viskas išėjo atvirkščiai. Bet mūsų gautus rezultatus galima paaiškinti logiškai. M6 – viena ilgiausių Britanijos automagistralių, ji eina per daugybę grafysčių ir apima daug istorinės medžiagos” Iš kelių šimtų vairuotojų, dalyvavusių “Tarmac” atliktoje apklausoje, 45 procentai prisipažino, kad bent vieną kartą matė kažką panašaus į vaiduoklį, kai vairavo mašiną.

Vėlų balandžio mėnesio vakarą Rojus Fultonas grįžo mašina namo. Tuščiame kelio ruože netoli Stenbridžo kaimelio jis pastebėjo ant kelio balsuojantį jaunuolį ir nutarė ji pavežti. Vėliau Fultonas pasakojo apie jį kaip apie 20 metų jaunuolį su ilgais juodais plaukais. Vairuotojas netgi prisiminė, kaip jis buvo apsirengęs – tamsiai mėlynu megztiniu ant baltų marškinių. Kai tik jis užėmė keleivio sėdynę. Fultonas paklausė, kur jį vežti. Jaunuolis nieko neatsakė, nusišypsojo ir paprasčiausiai parodė į priekį. Jie nuvažiavo tylėdami kelias mylias ir kai beveik pasiekė Toterngo miestelį, vairuotojas pasiūlė savo nekalbiam pakeleiviui cigaretę. Tačiau niekas neatsakė – jaunuolis paslaptingu būdu išgaravo iš mašinos salono. Po kelių minučių, nutaręs pravalyti smegenis, apstulbintas reginio Fultonas jau pasakojo apie viską artimiausio baro lankytojams, kurie jam, aišku, pritarė ir kalbėjo, kad panašios istorijos kelyje – ne retenybė.

Dar viena anomali vieta Didžiojoje Britanijoje – plento A 229 atkarpa piečiau Čatemo Kento grafystėje. Pranešimus apie vietinius vaiduoklius policija pradėjo gauti 1968 metais. Kaip išsiaiškino parapsichologai, visų šių įvykių pradžia susijusi su mirtimi mergaitės – nuotakos draugės, autokatastrofoje kalvos papėdėje, įvykusioje 1965 metais.

Nuo to laiko vaiduoklis ne kartą stabdė ten mašinas ir prašė pavežėti. Vienas iš vaiduoklį sutikusių vairuotojų, Morisas Gudenau, kartą važiavo per kalvą po vidurnakčio, kai žibintų šviesoje staiga pasirodė merginos figūra, kuri paskui dingo po automobilio ratais.

Drebėdamas iš baimės, Gudenau sustojo, išlipo į lauką ir aptiko vaiką, gulintį ant kelio, jis buvo susirietęs ir su smarkiai kraujuojančia kakta. Jis uždengė jį antklode ir pernešė ant šaligatvio, o paskui pasuko į artimiausią policijos skyrių, kur pranešė apie įvykį tvarkos saugotojus. Tačiau kada policija atvyko į vietą, auka buvo dingusi, mėtėsi tik antklodė. Jokių kraujo pėdsakų ar dar ko nors, kas leistų įtarti, jog buvo pervažiuotas žmogus, “nusikaltimo” vietoje teisėtvarkos pareigūnai neaptiko.

Be žmonių vaiduoklių nemažai Anglijoje sutinkama keliuose ir automobilių vaiduoklių. Vienas iš tokių fantomų užregistruotas 2004 metų vasarą, jį nufilmavo policijos kamera, pastatyta netoli Londono esančiame plente. Neilgai trukus vienas britas Džonas palmeris aptiko savo pašto dėžutėje kvitą, kviečiantį jį nedelsiant užmokėti 60 svarų baudos už greičio viršijimą užmiesčio plente. Palmeris palaikė tai kažkieno kvailu juokeliu, kadangi jo automobilis neseniai pakliuvo į avariją tame pačiame plente ir sudužo nebeatstatomai. Be to, policija turėjo atitinkamus dokumentus. Po savaitės jį iškvietė į teismą, kur teisėjas paskelbė apstulbusiam Palmeriui, kad už atsisakymą mokėti baudą jis nuteisiamas dviem savaitėms už grotų, padengiant visas teismo išlaidas ir vėlgi sumokant baudą, kuri dabar jau buvo padidinta iki 100 svarų. Pateikęs jam išduotus oficialius dokumentus, palmeris sugebėjo įrodyti, kad įvyko klaida. Kelių policijos atstovai buvo priversti pripažinti tai, paaiškinę nesusipratimą kameros sutrikimais.

Tačiau po mėnesio Palmerui vėl atėjo bauda už greičio viršijimą toje pačioje trasoje. Jis įsiuto ir patraukė tiesiai į kelių policiją, kur, nesirinkdamas žodžių, išklojo viską, ką galvoja apie jų techniką, plėšiančią vairuotojus. Kaip vargšas nustebo, kai inspektoriai prasuko video juostą, kurioje buvo aiškiai matyti jo mašina su savo numeriais, lėkusi ta pačia visiškai tuščia užmiesčio trasa. Be to, šįkart ją nufilmavo kita kamera. Kaip tai įvyko, policininkai paaiškinti negalėjo. Po to videokameros dar tris kartus fiksavo vaiduoklišką automobilį.

Teksase, San Antonijo rajone maždaug 1940 metais patyrė katastrofą, geležinkelio pervažoje susidūręs su traukiniu mokyklinis autobusas. Dešimt mokinių ir vairuotojas žuvo. Jau mūsų laikais vienai vietinei gyventojai, gyvenančiai netoliese, jos dvimetis sūnus pranešė, kad visą laiką žaidžia su kažkokia mergaite, vardu Treini. Vėliau moteris sužinojo, kad ir pas kitų vietinių gyventojų vaikus ateina mokinių vaiduokliai. Važiuodami per pervažą, kur prieš daugelį metų įvyko nelaimė, vairuotojai šiandien kartais jaučia, kaip nematomos rankos stumia jų automobilius atgal, tarsi norėdamos apsaugoti nuo galimos avarijos. Jeigu mašiną specialiai palieka pervažoje su išjungtu varikliu, ji ima pati riedėti,kol neatsiduria saugioje vietoje. Tuo savo akimis įsitikino į San Antonijų atvykę vaiduoklių medžiotojai. Taip pat sklinda gandai, kad jeigu pabarstysi kapotą kokiais nors šviesios spalvos milteliais – pudra ar talku – ant jų išlieka mažų vaikiškų rankų pėdsakai.

Kitame Teksaso kampelyje, už 50 km nuo valstijos sostinės, vairuotojai neretai mato pagyvenusį vyriškį su krepšiu ir meškerėmis. Balsuoja jis visada vienoje ir toje pačioje plento vietoje ir prašosi pavežamas iki Bušleiko ežero. Po kelių minučių keleivis be pėdsako dingsta iš automobilio salono, priversdamas suabejoti vairuotojus savo psichine sveikata. Žvejo vaiduoklis sutinkamas kiekvienų metų kovo mėnesį, dažniausiai vakarais. Ir tęsiasi tai jau beveik 20 metų. Žurnalistams iš vietinio laikraščio “Ostin Herald” pasisekė nustatyti paslaptingojo žvejo asmenybę. Tai 50-metis Frenkas Džakombas, numuštas toje trasos vietoje sunkvežimio. Tragedija įvyko 1988 metų kovo mėnesį ir žuvusiojo dvasia, matyt, niekaip negali nusiraminti.

Dar vienas amerikietiškas vaiduoklis, iki pat šiandien neradęs ramybės, reguliariai gąsdina vairuotojus kalnų kelyje Oregono valstijoje. Prieš kelis metus mašina numušė čia jauną moterį. Nuo to laiko plente pasirodė žuvusiosios vaiduoklis. Ir vargas tam vairuotojui, kuris sustos, pamatęs balsuojančią figūrą. Moters dvasia vilioja paskui save neatsargų žmogų, kuris paklusniai eina iš paskos ir nepastebi čia pat esančios bedugnės. Kartais vaiduoklis, matyt, “pagal nuotaiką”, tiesiog metasi “patikusiai” mašinai, lekiančiai dideliu greičiu, po ratais. Siekdamas išvengti avarijos, vairuotojas pasuka vairą į šoną ir atsiduria slėnio dugne.

Elmuro apylinkėse, Ohajo valstijoje, reguliariai kovo 21, per savo mirties metines sutinkamas begalvio motociklininko vaiduoklis.  Tragedija šiame kelyje įvyko prieš 80 metų, kai ką tik demobilizavęsis iš kariuomenės jaunas kareivis nusipirko motociklą, kad padarytų įspūdį savo draugei, kurią jis paliko, išeidamas tarnauti. Kai jis atvažiavo į fermą, kurioje ji gyveno, buvo sukrėstas, sužinojęs, kad mergina per tą laiką susirišo su kitu vyriškiu. Iš nevilties jis visu greičiu nulėkė šalin ir palei tiltą, nesuvaldęs motociklo, nulėkė nuo skardžio. Jam nurovė galvą.
Nuo to laiko motociklininko vaiduoklis kiekvieną kovo 21 lekia visu greičiu keliu ir išnyksta ore viduryje tilto. Tiesa, vietiniai gyventojai tvirtina, kad begalvį vaiduoklį galima iššaukti ir kitą dieną, pakanka tik pamirksėti ant tilto automobilio žibintais ir tris kartus pyptelėti. Pireš šiek tiek laiko du jauni vaikinai iš Elmuro pamėgino nufotografuoti motociklininką ir įrašyti vaiduoklį lydinčius garsus į magnetofoną. Jie bandė du kartus iššaukti vaiduoklį, bet nesėkmingai. Trečią kartą vienas iš vaikinų “eksperimente” nedalyvavo, pasišalinęs “savo reikalu”. Netrukus draugas rado jį griovyje, stipriai sumuštą. Atsipeikėjęs, nevykėlis eksperimentatorius negalėjo paaiškinti, kaip jis atsidūrė griovyje. Prisiminė tik tai, kad jį apgaubė tirštas, nežinia iš kur atsiradęs rūkas, ėmė svaigti galva ir… viskas.

Paslaptingas istorijas apie motociklininkus pasakoja ir kitame pasaulio gale – Pietų Afrikos Respublikoje. Vaiduoklių motociklininkų čia nėra, viskas kaip tik atvirkščiai. Kapralas Deivis van Ijarsveldas kartą važiavo motociklu tuščiu plentu. Staiga kelkraštyje jis pamatė jauną moterį. Buvo balandis, pakankamai vėsu ir kapralas nutarė ją pavežti. Jis paklausė, kur moteris vyksta, toji kažką atsakė ir noriai atsisėdo ant galinės sėdynės.

Kapralas davė bendrakeleivei atsarginį šalmą ir savo ausines nuo radijo, kad nenuobodžiautų kelionės metu. Greitai po to kažkas atsitiko ratui, jis sustabdė, nulipo nuo motociklo ir sutrikęs pritūpė ant žemės. Bendrakeleivė pradingo. Kariškis išsigando, kad mergina nukrito, bet jos šalmas buvo prisegtas prie sėdynės. Jis nusiėmė savo šalmą, kad pravėdintų galvą pučiant pavasariniam vėjui ir dar labiau nustebo: ausinės, kurias jis perdavė merginai, vėl buvo jo šalme. Kai kapralas pasiekė artimiausią kavinę miestelyje Juniondeilas, jo veidas buvo iškreiptas siaubo. Jis papasakojo keistą istoriją keliems kavinės lankytojams: jie paskui pasakojo, kad jaunuolis buvo visiškai pasimetęs. Greitai apie nutikimą su kapralu sužinojo visa apylinkė. Istorija sudomino tyrinėtoją Sintiją Haind. Ji pradėjo savo tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad ne tik Deivas matė paslaptingą merginą.

Po metų kitas motociklininkas, Andre Koetsė, važiavo tuo pačiu plentu ir tą pačią balandžio dieną. Staiga jis pajuto, kaip kažkas stipriai sugriebė jį iš už nugaros. Kadangi Koetsė važiavo vienas, jis smarkiai išsigando. “Buvo toks įspūdis, kad man už nugaros kažkas sėdi. – aiškino Andre žurnalistams. – Išsigandęs aš padidinau greitį ir nulėkiau plentu, lenkdamas visas mašinas. Aš aiškiai pajutau, kaip kažkas, sėdintis gale, patraukė vieną ranką nuo talijos ir tris kartus smarkiai smogė man per šalmą. Tik kai greitis viršijo 160 km/h jausmas, kad važiuoju su keleiviu išnyko”.

Iš viso septyni motociklininkai, važiavę balandžio dienomis trasoje, pareiškė, kad vežė jauną merginą. Jie nupasakojo ją vienodai, nurodė tą pačią plento atkarpą, kurioje ją sutiko. Pakeleivė važiuodavo su jais 8-10 km, o paskui netikėtai dingdavo. Kai šią istoriją paskelbė vienas iš laikraščių, atsišaukė dar vienas žmogus. Jis pranešė Sintijau Haind, kad 1988 metų balandžio 12 dieną automobilio avarijoje šiame plente žuvo jo nuotaka Marija Ruo. Pagal liudininkų nupasakojimus, jis atpažino jos išvaizdą. Atpažino ir drabužius, kuriais jis vilkėjo žūties momentu.

Kitoje Afrikos šalyje – Kenijoje – vaiduokliais keliuose užsiima žurnalistas ir parapsichologas Kamau Mutunga. 2005 metais jis šia tema atliko rimtą žurnalistinį tyrimą ir išsiaiškino, kad naktį keliaujantus Kenijos vairuotojai, kaip ir vairuotojai Europoje ar Amerikoje, irgi pakankamai dažnai mato vaiduoklius – tai vaikus, tai gražias moteris ar į kelią išeinančias senutes. Kai jie pasirodo, žmonės dažnai ima staigiai stabdyti, suka į šoną, kas neretai baigiasi avarijomis.

Tačiau Kenijos vaiduokliai – anaiptol ne automobilių avarijų aukos. Kaip išsiaiškino Mutunga, mirusių dvasios pasirodo keliuose tik ten, kur apylinkėse netolimoje praeityje vyko žmonių aukojimas. Tačiau vaiduokliai yra vaiduokliai, todėl vairuotojams, juos pamačiusiems, Kenijos žurnalistas pataria nestabdyti ir nekreipti į pasivaidenimą dėmesio, paprasčiausiai važiuoti toliau.

Komentuok su Facebook paskyra: