Vaiduokliai ir teatras yra neatsiejami vienas nuo kito. Gana dažnai yra pasakojama apie pomirtinio gyvenimo šmėklas gyvenančias senuose pastatuose ar teatruose. Šį kartą norėtumėm jums pristatyti žinomiausius pasaulio teatrus kuriuose kaip teigiama vis dar gyvena anapusinės būtybės.
Gorila Koliziejuje
Dabartiniuose Romos Koliziejaus griuvėsiuose viduramžiais buvo matomas didžiulės beždžionės šešėlis. Anot padavimų, gorila buvo nužudyta vienos gladiatorių kovos metu. Senovės Romos laikais žmonių kovos su gyvūnais buvo įprastas dalykas. Su gorilos šešėliu dažniausiai susidurdavo tie, kas ateidavo naktimis prie Koliziejaus vogti plytas statyboms. Fakelų šviesoje žmonės matė, kaip fantomas klaidžioja po amfiteatrą. Yra pasakojama, kad tie žmonės, kuriuos uždengdavo gorilos šešėlis, dingdavo be pėdsakų.
Didžiosios operos fantomas
Ko gero, pats garsiausias pasaulyje teatro vaiduoklis – taip vadinamas Operos fantomas. Pagal padavimus, jis gyvena Paryžiaus Didžiosios operos pastate, kuris net iki 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio buvo pats didžiausias operos pastatas Europoje.
Teatro statyba vos nesužlugo dėl to, kad po būsimojo pastato pamatais buvo vandens sankaupos. Dėl to niekaip nebuvo galima išpilti pamatų. Galiausiai architektas Salris Garnje rado išeitį – jis nusprendė požemines patalpas atitverti dviguba siena. Būtent tarp šių sienų ir įkūrė savo prasimanytą kankinimų kambarį rašytojas Gastonas Leru, romano „Operos fantomas“ autorius. Vėliau pagal šį kūrinį buvo pastatyti keli filmai bei garsus miuziklas.
Leru knygoje buvo rašoma, kad vaiduoklis – tai žmogus, turintis kūną ir kraują, baimę keliantis piktadarys Erikas. Tačiau dauguma tyrinėtojų yra įsitikinę, kad kalbama būtent apie mistinę būtybę, kuri toli gražu nėra autoriaus prasimanymas. Kas buvo šis nelaimingasis realiame gyvenime – nežinoma, tačiau, anot legendos, paslaptingas vaiduoklis ir šiandien pasirodo vienoje Paryžiaus Didžiosios operos ložėje.
Sutartyse su teatro direktoriais yra punktas, draudžiantis parduoti žiūrovams bilietus į ložę Nr.5 pirmojoje eilėje. Kalbama, kad vaiduoklis yra ne kartą pastebėtas šioje ložėje. Paprastai jis tenai pasirodo netrukus po spektaklio pradžios.
1896-ais metais vyko kompozitoriaus Diuvernua operos „Hela“ spektaklis. Pasibaigus operai primadona Roza Karon buvo iškviesta bisui. Tuo metu nuo palubės atitrūko ir nukrito masyvus šviestuvas, pagamintas iš bronzos ir krištolo. Dėl neaiškios priežasties nutrūko vienas iš trosų, laikiusių šviestuvą. 700 kg sveriantis šviestuvas nukrito ant žiūrovų galvų. Laimei, žmonių aukų buvo nedaug. Žuvo tik madam Somet, kuri specialiai atvyko į spektaklį paklausyti Karon dainavimo. Atsitikusioje nelaimėje visi pamatė kažkokį mistinį ženklą. Iki šiol šis atsitikimas priskiriamas Operos fantomui, o Gastonas Leru šviestuvo kritimą padarė vienu iš pagrindiniu savo romano epizodu.
Nėra nieko nuostabaus, kad vaiduoklis taip prisirišęs prie teatro. Paryžiaus operos pastatas stovi anomalioje zonoje. Energetika tose vietose, kur iš po žemės į paviršių išsiveržia gruntiniai vandenys, visada yra patogeniška. Be to, pastatas turi nepaprastą istoriją: 1871-ais metais pastato rūsiuose buvo sušaudyti komunarai, o po metų pastate kilo didžiulis gaisras.
Paslaptingi Londono teatrų gyventojai
Pats didžiausias vaiduoklių tankis viename kvadratiniame metre yra Anglijos teatruose. Juose tiesiog „knibžda“ vaiduokliai! Vienas iš šių pastatų – senovinis Londono Karališkojo teatro Drury Lane pastatas. Jame daug kas vyksta. Pavyzdžiui, kai kurie aktoriai tvirtina, kad scenoje juos stumdo nematomos rankos. Pats žinomiausias vietinis „gyventojas“ – tai Žmogus pilkais rūbais. Jis teatre pasirodo jau 200 metų.
Nepažįstamasis, apsirengęs pilkos spalvos drabužiais ir su trikampe skrybėle ant galvos, vaikšto tarpuose tarp eilių, po to išnyksta sienoje. Kartais Žmogų pilkais drabužiais galima pastebėti sėdint vienoje iš žiūrovų vietų. Šį vaiduoklį kažkodėl mato tik teatro artistai ir užkietėję teatralai. Legenda tvirtina, kad vaiduoklio pasirodymas prieš spektaklį žada sėkmę.
Beveik prieš 100 metų teatre buvo aptiktas slaptas kambarys, kuriame gulėjo žmogaus skeletas. Tarp jo šonkaulių styrojo peilis. Ar tik ne šiame kambaryje kažkada gyveno paslaptingoji dvasia? Kartais viename grimo kambaryje veidrodyje pasirodo žinomo komedijinio šokėjo Deno Lino veidas. Šis aktorius jau seniai yra miręs. Pasakojama, kad Linas kažkada naudojosi šiuo grimo kambariu.
Vaiduokliai gyvena ir kituose Londono teatruose. Netoliese „Adelphi“ teatro pastebimas aktoriaus Viljamo Terio fantomas. Šį aktorių iš pavydo nužudė jo kolega Ričardas Prinsas 1897-ųjų m. gruodžio 16 d. Pirmą kartą aktoriaus vaiduoklis pasirodė 1928-ais metais. Vienas žiūrovų pastebėjo prie sienos stovinčią pusiau permatomą vyriškio figūrą ir joje atpažino kažkada buvusį populiarų aktorių – teatro mėgėjas buvo matęs jį senose fotografijose. Vėliau fantomas yra išgąsdinęs ne vieną vėlyvą praeivį, kurio kelias driekėsi šalia „Adelphi“ teatro.
Vienoje „Haymarket“ teatro ložėje lankosi buvusio aktoriaus ir režisieriaus Džono Bakstono, karalienės Viktorijos favorito, dvasia. Kartais Bakstono senojo grimo kambario durys atsidaro ir užsidaro pačios savaime. Šiame teatre taip pat pastebėtas ir Henrio Fidlo, kuris trupei vadovavo XVIII amžiuje, vaiduoklis.
Teatrą „Coliseum“ kiekvienais metais aplanko kareivio, žuvusio per Pirmąjį pasaulinį karą, vaiduoklis. Pasakojama, kad jis teatre lankėsi paskutinį vakarą prieš savo žūtį. Nuo to laiko kiekvienais metais žūties dieną nelaiminga dvasia apsilanko teatre pažiūrėti spektaklį.
Alisos Konen prakeiksmas
Savo fantomus turi ir Maskvos teatrai. A.Puškino vardo dramos teatras (Tverės bulvaras Nr. 23, kur anksčiau buvo įsikūręs Kamerinis teatras), pagal padavimą, buvo prakeiktas garsios aktorės Alisos Konen, kuri buvo teatro režisieriaus Aleksandro Tairovo žmona. Jis ir įkūrė Kamerinį teatrą, kuriame Konen dirbo iki 1949-ųjų metų, kol teatras buvo uždarytas. Tairovas mirė praėjus metams po teatro uždarymo. Tais pačiais metais buvo nuspręsta perstatyti teatro pastatą. Tairovo kabineto vietoje buvo įrengtas tualetas. Tai tiesiog įsiutino artistę ir ji ištarė savo prakeiksmą.
Kol aktorė Alisa Konen buvo gyva, viskas buvo ramu. Tačiau po jos mirties prasidėjo tikra velniava – savaime suduždavo veidrodžiai, užgesdavo šviesos, apsiversdavo ant sienų pakabinti paveikslai. Teatras ūžė – nauji pastatymai buvo nesėkmingi, žiūrovai nesilankė.
Kartais teatro darbuotojai koridoriuose susitikdavo Alisos vaiduoklį ar jos permatomą siluetą matydavo paskutinėse žiūrovų eilėse. Tai visada reikšdavo, kad spektaklis bus nesėkmingas. Visa tai tęsėsi keletą dešimtmečių. Vieno spektaklio metu virš scenos pasirodė neaišku iš kur atskridęs nepaprasto grožio tropinis drugelis. Jis pasisukiojo virš scenos ir pasislėpė už kulisų. Mistikai teigia, kad tai buvo Alisos Konen siela, kuri atskrido atsisveikinti. Nuo to laiko teatro nesėkmių ruožas baigėsi, jis vėl ėmė klestėti. Tačiau naktimis tuščiuose ir tamsiuose koridoriuose galima išgirsti lengvus moteriškus žingsnius. Arba kartais matomas vyriškio su juodu fraku siluetas – tai reiškia, kad greitai teatre keisis vadovybė. Juk vyras juodu fraku – ne kas kitas, o pats Tairovas.
Pagal Mįslės ir Faktai
