Paslaptinga asmenybė, žinoma Sabos karalienės vardu, minima Senojo Testamento Pirmojoje Karalių knygoje. Joje pasakojama, kad apie X a. pr. Kr. turtingos sabėjų pirklių šalies, žinomos Sabos vardu, karalienė panoro asmeniškai susitikti su karaliumi Saliamonu. Nepatikėjusi pasakojimais apie karaliaus Saliamono išmintį ir panorusi jį išbandyti, ji parengė jam daug labai sunkių klausimų. Likusi patenkinta atsakymais gausiai apdovanojo jį auksu, prieskoniais ir brangakmeniais. Atsakydamas tuo pačiu Saliamonas davė jai „ko tik ji troško“, o paskui grįžo į savo kraštą. Šis pasakojimas pakartotas Antrojoje Kunigų knygoje, ir netgi pats Kristus savo kalboje minėjo karalienę iš pietų, kuri atėjo pasiklausyti Saliamono išminties. Be šių istorinių duomenų, žinome dar vos keletą faktų, tačiau tai nesutrukdė atsirasti gausybei legendų ir pasakojimų. Tad kas gi iš tikrųjų buvo toji Sabos karalienė?
Bene populiariausia ir svarbiausia pasakojimo apie ją dalis yra ta, kuri susijusi su Etiopija. 1320 m. Etiopijos vienuolis, vardu Jetšakas, parašė legendų santrauką, kurią pavadino Kebra Negasty arba „Karalių giesmės“. Joje rašoma, kad Sabos karalienė, etiopų kalba vadinama Makeda, atvyko pas didįjį karalių, ir šis ją suviliojo. Karalienei buvo pasakyta naudotis karaliaus vaišingumu, tačiau neimti nieko neatsiklausus. Naktį karalienė, Saliamono primaitinta aštriu maistu, labai ištroško ir gėrė šalia lovos buvusio vandens. Karalius pareiškė, kad ji sulaužė taisykles ir dabar už bausmę turinti su juo gulėti. Praėjus devyniems mėnesiams jai gimė sūnus Menelikas. Etiopai įsitikinę, kad karalienė ir jos sūnus priėmė žydų tikėjimą, o Menelikas Aksume (Etiopija) įkūrė žydišką, o vėliau krikščionišką Saliamono dinastiją.
Maždaug tuo pačiu metu, kai Tetšakas kūrė savo kompiliacinį veikalą, Europoje apie tai buvo kuriamos legendos. XIII a. Legenda Aurea užrašyta istorija teigia, kad karalienė buvusi pranašė, susijusi su Kristaus nukryžiavimu. Ilgainiui ji tapo neatsiejamu religinio meno personažu. Dažnai vaizduojama kaip kerėtoja arba suvedžiotoja, o kartais, nors ir keista — prancūzų gotikinėse skulptūrose, — su fiziniu trūkumu — irklakojams būdinga koja. Toks jos įvaizdis greičiausiai atėjęs iš ankstyvųjų žydų ir musulmonų šaltinių.
Musulmonai Sabos karalienę vadina Balkis ir tiki, kad jos valdoma tauta gyveno dabartinėje Jemeno teritorijoje. Korane rašoma Saboje buvus du sodus, drėkinamus iš didžiulio dirbtinio tvenkinio. Išsivysčiusi žemdirbystė ir patogus priėjimas prie Raudonosios jūros laivybos kelių bei arabų kupranugarių vilkstinių maršrutų sudarė visas sąlygas tautai klestėti.
Pietų Arabijoje atlikti archeologiniai kasinėjimai patvirtina šiuos teiginius. Dabartinio Jemeno Marebo regione rastos didžiulio dirbtinio tvenkinio liekanos. Manoma, kad tai ir yra buvusi sabėjų tautos sostinė. Užtvanka šioje vietoje sugriuvo 543 m. po Kr. Mokslininkai apskaičiavo, kad dirbtinis ežeras galėjo drėkinti daugiau kaip 500 akrų žemės. Ne per seniausiai Marebo regione archeologai baigė atstatyti senovinę šventyklą, vadinamą Balkis sostu. Pastatas datuojamas X a. pr. Kr., taigi pagal laikotarpį atitinka, kad būtų siejamas su karaliene. Dvi mylios į rytus nuo Marebo regiono tyrinėjamas dar vienas senovinis pastatas, vadinamas Mėnulio dievo šventykla. Mokslininkai tikisi, kad, ištyrę šį didžiulį ir prašmatnų pastatą radiolokacine įranga, ras atsakymus į daugelį Sabą gaubiančių paslapčių. Deja, tyrimus sunkina politiniai neramumai. Kol teritorija netaps saugi mokslininkams, Sabos istoriją gaubs mitai ir legendos.