Biblinis padavimas apie Pasaulinį tvaną ir Nojaus arką visiems gerai žinomas. Tačiau iš senų laiku išlikę pasakojimai apie grandiozinę katastrofą, įvykusią prieš daugelį metu, šiuo padavimu nesibaigia. Senovės graikai pasakojo apie Deukaliono tvaną, persai – apie pasaulio žūtį per nepaprastai ilgą ir šaltą žiemą, nuo kurios išrinktiesiems pavyko išsigelbėti ypatingoje slėptuvėje – Varoje, esančioje po Šiaurės ašigalio ledais. daug įdomių pasakojimų savo folklore išsaugojo ir Amerikos indėnai.
Aravakų indėnai pasakoja tokią legendą. Prieš daugelį metų Kūrėjas, negalėdamas pakęsti mūsų planetoje klestinčio blogio, nusprendė sunaikinti šį pasaulį ir sukurti naują. Apžvelgęs Žemę, Dievas pamatė tik vieną teisingai gyvenusią šeimą, kuri nusipelnė išsaugoti gyvybes. Kreipdamasis į šeimą, Kūrėjas pasakė: „Eikite ir išsikaskite gilią duobę, ją uždenkite medžiais ir užpilkite smėliu. Po to, kai tai padarysite, pasislėpkite duobėje ir dėl saugumo dar įsirauskite į žemes“.
Šeima Dievo balse išgirdo grasinimus, todėl, nieko nesusimąstydami, ėmė greitai rausti duobę. Vos tik jie pasislėpė duobėje, Kūrėjas iš dangaus pasiuntė baisų ugnies lietų, kuris nušlavė visą pasaulį nuo Žemės paviršiaus. Visa duobė drebėjo, joje susirinkę žmonės bijojo, kad jų neužgriūtų. Susigrūdę dugne, žmonės girdėjo ugnies riaumojimą – tai degė aplinkui esantys miškai. Oras duobėje greitai įkaito, tapo sunku kvėpuoti. Šeima ėmė bijoti, kad jų slėptuvė nepakankamai gili, kad išsigelbėtų, tačiau greitai triukšmas nutilo ir viduje pasidarė vėsiau. Po kiek laiko žmonės išėjo į išorę ir pamatė neatpažįstamai pasikeitusį pasaulį. Ugnis sudegino visus augalus, todėl visos apylinkės matėsi tarsi ant delno. Išliko tik nedaug gyvūnų bei keletas genčių, kurios ir sukūrė naują pasaulį.
Šioje legendoje pastebima ir biblinis požiūris į atpildą už neteisingą gyvenimą, ir aprašoma slėptuvė nuo globalios katastrofos. Tik vietoje vandens pasaulis sunaikinamas ugnimi iš dangaus. Apie viso, kas gyva, žūtį ugnyse pasakoja actekų ir toltekų indėnų legendos. Jose pasakojama, kad vieną kartą pas žmones atėjo Kūrėjas ir juos perspėjo, kad greitai dangus užgrius Žemę. Žmonės į šiuos žodžius nekreipė dėmesio, tačiau praėjo nedaug laiko, ir iš dangaus pasipylė lietus iš ugnies kamuolių ir kraujo. Jis krito ant namų – ir viskas aplinkui suliepsnojo; krito ant ganyklų ir laukų – žuvo gyvuliai ir derlius; krito ant miškų – viską apėmė didžiulis gaisras. Žmonės ieškojo kur pasislėpti, tačiau jų drabužiai irgi užsiliepsnodavo, todėl nebuvo jokios galimybės išsigelbėti. Iš dangaus krentantys įkaitę akmenys sudrebino žemę, kai kurie kalnai sugriuvo, ir dar daugiau ugnies nuolaužų krito ant nelaimingų žmonių. Iš Žemės gelmių išsiveržė požeminė ugnis, karštis tvieskė iš visų pusių. Dauguma žmonių žuvo. Netgi šiomis dienomis upių žvirgžde aptinkami ypatingi akmenys – meteoritai, – nukritę iš dangaus per šią didžiulę katastrofą.
Bolivijoje, Paragvajuje ir Argentinoje gyvenančios tobos ir pilagos indėnų gentys išsaugojo legendas apie pasaulinę katastrofą, užklupusią iš dangaus. Indėnai pasakoja, kad vieną naktį didžiulis jaguaras su milžiniškomis geltonomis akimis užpuolė Mėnulį. Kova vyko keletą valandų, o siaubo apimti žmonės ją stebėjo iš Žemės. Didžiulė dydžio katė iš Mėnulio, paraudusio nuo kraujo, plėšė didžiulius gabalus. Nakties šviesulio dalys krito, palikdamos už savęs siaubingas baltas uodegas. Kova vyko visą naktį, kol jaguaras atsitraukė, kai patekėjo Saulė. Tačiau pasaulinė katastrofa dar tik laukė. Nuo Saulės disko atskilo didžiulis ugnies kamuolys ir nuskriejo tiesiai į Žemę. Ant jos vienu metu pasipylė tūkstančiai įkaitusių akmenų ir didžiulių ledo luitų. Krituliai sudegino džiungles, žmonių gyvenvietes. Riaumojanti ugnis ėmė supti žmones. Norėdami išsigelbėti, indėnai atsidavė vėjo malonei ir nuskrido, tarsi laužo žiežirbos. Jie kilo vis aukštyn ir aukštyn, kol tapo žvaigždėmis. Kiti metėsi į šaltus vandeniu ir pavirto krokodilais.
Šiaurės Amerikos indėnai navahai teigia, kad iki šio pasaulio egzistavo kitas pasaulis, kuriame visi vyrai, moterys ir gyvūnai nuolat tarp savęs kovojo. Dievo sūnus Begočidis – Auksinis Saulės sūnus – perspėjo žmones: „Jei jūs nenustosite tarpusavyje kovoti, jus paskandins didžiulis potvynis, kuris sunaikins visą šį pasaulį“. Tačiau tarpusavio priešiškumas nesibaigė. Vienos didelės kovos įkarštyje žmonės iš visų pusių išgirdo sprogimų garsus. Iš rytų staiga atūžė stipri audra su juodu smėliu ir pelenais. Labai greitai iš vakarų papūtė stiprus vėjas, nešantis geltoną smėlį. Po kiek laiko iš šiaurės užklupo viesulas su ledo adatomis ir kažkuo akinančiu, panašiu į sniegą. Po to Žemę užklupo liūtys. Vanduo ėmė kilti vis aukščiau ir aukščiau. Žmonės karštligiškai kepurnėjosi vandenyje, kol dingdavo tarp bangų. Tik keletui žmonių ir gyvūnų pavyko užsiropšti ant suplaktos nendrių salos, kuri plaukiojo šalia jų. Praėjo nedaug laiko, ir viskas, kas buvo gyva, išnyko po vandeniu.
Panaši legenda yra ir hopių indėnų gentyje. Joje pasakojama, kad žmonės vis labiau nutolo nuo Dievo ir darėsi vis piktesni ir pavydesni, kildavo begaliniai karai. Kartą Dievas kreipėsi į dvi taikingas gentis, kurios bėgo nuo karo. Indėnai rado slėptuvę, praėję pro duris, kurias žemėse atvėrė skruzdėlės. Po to Kūrėjas griausmingu balsu, sudrebinusiu dangų, kalnus ir vandenynus, liepė dvyniams, sukantiems Žemės ašį: «Palikite savo postus ir atsitraukite nuo ašigalių. Su šiuo pasauliu viskas baigta!». Tada planeta ėmė siūbuoti ir svyruoti, tarsi girtas žmogus. Kalnų viršūnės buvo nusviestos į jūrą. Vandenyno bangos ritosi į krantą ir vėl atsitraukdavo. Saitas vėjas, atūžęs nuo šiaurės ir pietų ašigalių, pūtė vidurinėse platumose. Žemė pateko į šaltą kosmoso dalį, kur sušalo. Jos paviršiuje buvę žmonės ir gyvūnai pavirto ledo statulomis. Tik nedaugeliui pavyko išgyventi saugioje ir šiltoje vietoje – svečiuose pas skruzdėlių liaudį giliai po žemėmis.
Įdomu tai, kad tokiose legendose kartais aptinkamos detalės, nurodančios laikus, kada būtent įvyko katastrofa. Pasakojimuose minimi milžiniški gyvūnai, turintys straublius, iltis ir kailį. Kalbama ne apie ką kitą, o apie mamutus. Pvz., irokėzai pasakoja, kad prieš daugelį metų jų gentainius be jokio perspėjimo užpuolė pabaisa mamutas ir didelė raguota gyvatė. Irokėzams pavyko ietimis nudobti mamutą, o gyvatė skubiai pasislėpė ežere. Žmonės šventė pergalę, išsikepė mamuto mėsos ir iki valios pasisotino. Tačiau kitos dienos ryte raguotoji gyvatė vėl užpuolė indėnus.
Aršios kovos metu irokėzų moterys dievams sudegino visą šventą tabaką, ir tada Didžioji Dvasia žmonės į pagalbą pasiuntė Griaustinį. Mūšio tarp Griaustinio ir raguotosios gyvatės garsas sudrebino žemę, o žaibai buvo tokie ryškūs, kad žmonėms teko užsidengti akis ir ausis, sustingus iš siaubo. Griaustinis įstūmė raguotąją gyvatę į giliausią ežero vietą, tačiau nesugebėjo užmušti pabaisos. Tada jis paleido savo patį didžiausią žaibą, kokį kada nors žmonėms teko matyti. Griausmas buvo toks stiprus, kad kalnai sudrebėjo ir medžiai palinko, iš dangaus pasipylė ugnies žvaigždės, kai kurios iš jų šnypšdamos pataikė tiesiai į irokėzų stovyklą. Viena žvaigždė įkrito į ežerą raguotajai gyvatei ant galvos ir ją sužeidė kurtinančiu sprogimu. Iš skausmo milžiniška reptilija ėmė daužyti uodega, kiekvienas toks judesys sukeldavo didžiules bangas, kurios užliejo prie upių esančius slėnius ir kalvas. Prasidėjo didžiulių potvynių serija.
Kai 30-ies metrų aukščio vandens siena su didžiuliu ūžesiu pasileido upės vaga tiesiai link gyvenvietės, žmonės, viską metę, puolė gelbėtis ant kalvų viršūnių. Tenai užlipę irokėzai matė, kaip pro šalį jų vanduo tekėjo tokiu greičiu, kokiu sugeba skristi tik erelis. Tačiau daugumai gyventojų nepavyko išsigelbėti, beveik visa gentis prapuolė vandenyje. Gyvi liko tik šeštadalis žmonių.
Panašu, kad visuose šiuose mituose išsaugota atmintis apie pasaulio žūtį nuo ugnies ir vandens – kosminės kilmės didžiulę katastrofą, kuri sukėlė gaisrus ir potvynius visame pasaulyje, ašigalių perslinkimą ir planetos nugrimzdimą į šaltį. Gali būti, kad kalbama apie visuotinį kataklizmą, dėl kurio maždaug prieš 13 tūkstančių metų išmirė mamutai bei nuskendo legendinė Atlantida.